 |
1953 metų liepos 16 diena: iškilminga laidotuvių ceremonija, pontifikalinės šv. Mišios, bažnyčioje gausu skirtingų vienuolių ordinų abitų, mokinių balsais sklinda giesmės Dies Irae grožis. Daugybė žmonių susirenka atsisveikinti su žymiu rašytoju, katalikų mąstytoju Hilaire Bellocu. Jis palaidojamas šalia žmonos Vakarų Sasekse, Didžiojoje Britanijoje. Tai buvo vienas ryškiausių XX amžiaus anglakalbių katalikų, rašytojas, mąstytojas, akademikas, artimas G. K. Chestertono draugas. Iš gausybės jo veikalų lietuviškai išversta tik viena knyga „Vergovinė valstybė“. Tačiau žinant puikius lietuvių sugebėjimus skaityti angliškai, galima džiaugtis, jog prieinamas rašytojo tekstų archyvas internete.
Hilaire Bellocas gimė 1870 metais netoli Paryžiaus. Po dvejų metų tėvas prancūzas mirė, taigi jį ir vyresnę seserį Mariją augino tik motina – jauna našlė. Ji buvo anglė, todėl šeima netrukus persikėlė į salyną. Nors tėvas buvo teisininkas, mama – rašytoja ir žurnalistė, kovotoja už moterų teises, taigi nieko keista, kad abu vaikai užaugę tapo rašytojais, Hilaire sesuo buvo žymi prozininkė. Po Vakarų Sasekse praleistos vaikystės – mokslai kardinolo Newmano oratorijoje Birmingeme, karinė tarnyba Prancūzijos artilerijoje, istorijos studijos Oksforde. Įgijęs Britanijos pilietybę, Hilaire vieną kadenciją atstovavo vigų partijai parlamente. Suprasdamas, kad katalikybė yra kliūtis patekti į parlamentą, pirmajame viešame susirinkime jis pasakė tokius žodžius, kurie šiandien plačiai žinomi:
„Ponai, aš esu katalikas. Kiekvieną dieną, kiek įmanoma, einu į šventąsias Mišias. Tai [išsiimdamas rožinį iš kišenės] yra rožinis. Kiekvieną dieną, kai tik galiu, klaupiuosi ir kalbu rožinį. Jei atmesite mane dėl religijos, dėkosiu Dievui, kad apsaugojo mane nuo pažeminimo būti jūsų atstovu.“
 |
Apskritai Bellocas visą gyvenimą duoną pelnė iš rašymo bei akademinės veiklos, atsimenamas kaip iškalbingas, sąmojingas paskaitininkas. Išleido per 150 ir šiandien skaitomų veikalų, periodikoje gausybę straipsnių, kurių tematika varijavo nuo karo, politikos, istorijos iki kelionių ar poezijos. Pavyzdžiui, vienu laikotarpiu XX a. pirmajame dešimtmetyje per ketverius metus jis išleido istorinę biografiją, keturis tomus savo esė, surinktų iš publikacijų žurnaluose, du satyrinius romanus, dvi kelionių ir topografijos knygas, vieną poezijos rinktinę bei keturis pamfletus. Tai rodo neįtikėtiną energiją ir ryžtą. Kaip ir tėvynainis Lewisas Carrollas rašė ir vaikams, nors tekstai labiau patiko suaugusiesiems, nes turėjo satyrinio atspalvio. Didelė dalis Belloco poezijos skirta vaikams, kiti eilėraščiai – persmelkti religinės patirties, romantikos. Į to meto viešąjį gyvenimą, anot vienos literatūros kritikės, Hilaire įsiveržė kaip greitasis traukinys į tylų peroną provincijoje. Jo proza to meto Anglijos literatūriniame gyvenime – išskirtinė, pasižymėjusi spalvingumu ir ritmiškumu, kruopščiu adekvačių žodžių parinkimu, kaip granitas stiprumo ir paprastumo deriniu. Viena iš geriausiai žinomų bei su Belloco vardu asocijuojamų knygų – 1902 metų „Kelias į Romą“ (angl. „Path to Rome“), kur perteikiama patirtis keliaujant pėsčiomis nuo Tulio miesto Šiaurės Rytų Prancūzijoje iki amžinojo Italijos miesto, kur kulminacija tapo šv. Mišios Šv. Petro bazilikoje. Knyga sugrąžino į anglų literatūrą krikščionišką Europos paveldą.
 |
|
Iš kairės: G. B. Shaw, H. Belloc, G. K. Chesterton |
Kai kurie autoriai vadino jį tikru europiečiu, kuriam įtaką darė ir prancūzų, ir anglų, ir airių kultūra. Tačiau, kaip rašo Karlas G. Schmude, visų pirma Bellocas buvo ne Europos, o krikščionijos pilietis. 1906 metais rašytame „Laiške apie tikėjimo nuosmukį“ šitaip apibrėžia santykį tarp Europos ir krikščionybės:
„Trokštu, kad prisimintumėte, jog esame Europa, didūs žmonės. Tikime ne dėl atsitiktinumo, reikalavimo ar priedangos, tai kaulas mūsų kaulų ir kūnas mūsų kūno [perfrazuojama Pr 2, 23], tai filosofija, kurią sukūrėme ir kuri sukūrė mus. Mes ją puošėme, aiškinome, plėtėme, suteikėme regimą formą. Tai buvo mūsų, europiečių, tarnyba Dievui, ir už tai Jis mus padarė krikščionimis.“
 |
Jis buvo aukštas, gerai sudėtas, mėgo keliauti ir ypač eiti didelius atstumus, kartą net keliavo pėsčias iš Prancūzijos į Romą. Mergindamas savo būsimą žmoną, amerikietę, jis nuo JAV šiaurės centro ėjo iki jos namų Kalifornijos valstijoje, prie Ramiojo vandenyno. Dvidešimt šešerių vedė, su žmona susilaukė penkių vaikų, įsikūrė ten, kur praleista vaikystė – Vakarų Sasekse. Mirė eidamas 83-iuosius metus, laidotuvių pamoksle buvo pasakyta, jog niekas iš jo amžininkų šitaip smarkiai nekovojo dėl gerų dalykų. Protestantiškoje Anglijoje išlikti ištikimam Katalikų Bažnyčiai Hilaire nebuvo lengva. Pavyzdžiui, nenorėta jam suteikti profesoriaus vietos universitete, argumentuojant, jog katalikas negali dėstyti šalies istorijos. Bendradarbiaudamas su tokiais asmenimis kaip G. K. Chestertonas, kardinolai Newmanas, Manningas, padėjo nugalėti daug kliūčių, tuo metu kildavusių katalikams viešajame Anglijos gyvenime. Popiežius Pijus XI už tikėjimo gynimą jam suteikė Šv. Grigaliaus ordiną. „Bellocas labiausiai iš visų prisidėjo prie anglakalbio katalikiško pasaulio kūrimo, kuriame dabar gyvename“, – buvo rašoma po jo mirties.
 |
Religija Bellocui nebuvo abstrakti ar miglota. Jis buvo Romos katalikas ir suprato Bažnyčios kaip institucijos svarbą, jos teikiamų sakramentų reikšmę. Katalikybė jam – konkreti ir įaugusi į kultūrą. Dėmesį skyrė ne įsipareigojimui, o ištikimybei Bažnyčiai, ne moralei, bet nepajudinamam tikėjimui ir doktrinų supratimui, kas moralei suteikia pagrindą bei veiksmingumą. Jam neužteko vien emocinės tikėjimo dimensijos, reikėjo ir būti intelektualiai įsitikinusiam katalikybės tiesomis. Bažnyčią jis matė kaip besirūpinančią žmonijos, šeimos ir asmens išganymu. Būdamas katalikybės apologetas suprato, jog reikia ne pabrėžti istorinius Bažnyčios laimėjimus, pagrindinis iššūkis – parodyti dievišką gebą atsakyti į esminius žmogaus egzistencijos klausimus.
Iš 1929 metų knygos „Išlikimai ir nauji atėjimai“ (angl. „Survivals and New Arrivals“): „Ar žmogus tik bręsta, sensta ir miršta, o gal šis procesas yra didesnio likimo dalis? Ar jo veiksmai turi nuolatines ar tik vienadienes pasekmes jam pačiam? Ar didinga, nematoma galia, kuriai jis paskiria savo dėkingumą, garbinimą ir baimę, yra fantazija ar tikra? Ar jo mirtis nėra būties dalis? Ar jis turės atsiskaityti Paskutiniajame teisme?“
Parengė Rosita Garškaitė