Dr. Justino Dementavičiaus pranešimas skaitytas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bei Lietuvos politologų asociacijos metinėje konferencijoje 2013 metų lapkričio 22 d.
Imantis nagrinėti ne kartą Lietuvos viešojoje erdvėje kritikuotą ir gintą šūkį „Lietuva lietuviams“ norom nenorom atsiduri tarp priekalo ir kūjo (su pjautuvu). Kairiau esantieji tikisi, kad bus „pakairiuota“ paburnojant ant dešinės; dešiniau esantieji, kad bus „padešniuota“ paburnojant ant kairės. Kai ne burnoji ar sakai ne tai, ko tikimasi, lieka nepatenkinti ir vieni, ir kiti. Šis iš penkių tezių susidedantis pranešimas, bijau, nepatiks ir vieniems, ir kitiems.
Pirmiausia dėl to, kad analizės objektas, minėtas šūkis „Lietuva lietuviams“, bus nei stipriai ginamas, nei iš esmės kritikuojamas, bet tik stebimas, parodant jį kaip svarbų lietuviškos politinės savivokos elementą. Kalbant apie lietuvišką politinę savivoką neturima omenyje dažnai supaprastinantis etninis-politinis mąstymas, savo tapatybę nusakantis tik per santyki su kitu ar, konkrečiau, kita tauta. Politiškai galima mąstyti ir nekalbant apie tautinį priešą, bet bandant apibrėžti aktualias politines dorybes ir/ar vertybes. Kitaip sakant, svarbu ne tik įsiklausyti, kas sakoma apie lenką, rusą ar latvį, bet taip pat nagrinėti, kaip suprantami pilietiniai įsipareigojimai, laisvė, lygybė, valstybė, kultūra ir kiti politiniai principai.
Šūkis „Lietuva lietuviams“ yra traktuojamas kaip vienas iš tokių principų – jis leidžia daryti išvadas ne tik apie santykį su kitomis tautomis, bet ir apie pačių lietuvių politinio mąstymo struktūrą ar struktūras. Maža to, šis šūkis leidžia daryti išvadas apie iš esmės pakitusią lietuvišką politinę savivoką.
Su šiomis prielaidomis susijusi pirma tezė – „Lietuva lietuviams“ atsirado kaip utopinė nuostata. Vartodamas utopijos sąvoką turiu omenyje vengrų filosofo Karlo Mannheimo plėtotą utopijos sampratą, kuria jis apibūdino grupės įsivaizdavimą apie būsimą socialinę tvarką. Ji apima tiek plačiai žinomą utopijos kaip „ne-vietos“ supratimą (ateities dar nėra; tai tik tam tikras įsivaizdavimas, kas bus), tačiau atkreipia dėmesį į kelias svarbias socialines jos funkcijas.
Pirma, ji yra politinė programa, kuri vienija tam tikrą grupę. Utopija gali būti inspiruota vieno asmens, bet galiausiai ji turi sutelkti ją išpažįstančiųjų bendriją. Antra, ji yra politinė programa, skirta visuomenei. Potencialiai ji net gali peržengti valstybės ribas ir kalbėti apie politinius principus, kurie turėtų tapti universalūs. Taigi sakantieji „Lietuva lietuviams“ visada turėtų būti matomi kaip teigiantys bendrus tarpusavio sugyvenimo principus. Viena vertus, jis vienija taip manančiuosius, kita vertus, turėtų būti skirtas visiems, net nebūtinai sutinkantiems su šiuo teiginiu. Dar svarbiau tai, kad sakantieji „Lietuva lietuviams“ visada yra teleologai – siekiantys tam tikros iš anksto numatytos būklės, kalbantys apie godojamą ateitį.
Antra tezė: ankstyvoji XIX amžiaus pabaigoje išsakyta nuostata „Lietuva lietuviams“ yra radikaliai disciplinuojantis principas. Disciplinavimo samprata čia perimta iš Michelio Foucault turint omenyje sąmoningai projektuojamą asmeninio elgesio, kuris yra pripažįstamas kaip siektinas, (į)steigimą. Didelius žmones reikia cituoti, tad taip ir padarysiu: „Disciplinos valanda išmušė tada, kai gimė žmogaus kūno menas, kuriuo siekiama ne tik ugdyti kūno įgūdžius arba dar labiau jį pavergti, bet ir užmegzti tokį ryšį tarp žmogaus kūno paklusnumo ir jo teikiamos naudos, kad pastarajam augant stiprėtų pirmasis ir atvirkščiai. Tada susiformuoja prievartos politika, apdorojanti kūnus, sumaniai manipuliuojanti jo elementais, gestais, elgsenomis. Disciplina gamina nuolankius, ištreniruotus, paklusnius kūnus.“ Trumpai tariant, „Lietuva lietuviams“ disciplinuoja, skatina kūnus elgtis tam tikru būdu. Ir nors Foucault daugiau dėmesio skiria valstybinėms praktikoms, galima kalbėti apie praktikas, kurios skatina būti geresniems dar iki valstybinės tvarkos įsteigimo.
Taigi teigiant „Lietuvą lietuviams“ išreiškiama ambicija būti labiau lietuviškiems kasdienėje elgsenoje. Šios nuostatos ištakų jau yra „Aušroje“, kurioje skatinama kalbėti lietuviškai, skaityti lietuviškai ir rašyti lietuviškai. Jau čia deklaruojamas be galo ambicingas tikslas, kurio užmačia dažnai nuvertinama. Kalbėti lietuviškai reiškia atsisakyti kalbėti rusų ar lenkų kalba, kuri, racionaliai mąstant, yra kur kas patogesnė, sudaro prielaidas didesniam socialiniam mobilumui ir „efektyviai integracijai į Rusijos darbo rinką“. Maža to, skatinimas skaityti ir rašyti valstietiškos kultūros žmogui buvo iš esmės naujos elgsenos praktikos, kurių naudingumas ūkinei veiklai toli gražu nebuvo savaime akivaizdus. Bet šio šūkio radikalumas atsiskleidžia net ne šiuose veikimo aspektuose. Vienas iš būdų padaryti radikalesnį šį šūkį buvo pasiūlytas Mikalojaus Akelaičio. Jis dar 1883 m. „Aušroje“ bene pirmą kartą didžiosiomis raidėmis paskelbė – LIETUVA LIETUVIAMS ir kartu skatino pačią „Aušrą“ tapti lietuviškesnei, kalbėti lietuviškiau, pavyzdžiui, vietoj politikos sąvokos siūlant tautvilės sąvoką.
Kitas būdas disciplinuoti lietuvius buvo nusakyti elgsenos praktikas, kurios turėjo apimti beveik visas viešojo gyvenimo sritis. 1896 „Tėvynės sarge“ Dievmedis (?) klausė, ką reikia veikti mylint Tėvynę. Ir pats atsakė: „(a) kiekvienas lietuvis, kuris padidina ar apgyvena žemės nors dalelę yra tikras Tėvynės sūnus; (b) [susiginčyjus] neikite pas gudus, bet ateikite pas gerus išmintingus sąsiedus, kurie padarys santaiką; (c) visi tie, kurie duoda uždarbį savo žmonėms, ne atėjūnams svetimtaučiams, yra tėvynės sūnūs; (d) negerai daro tie, kurie be didelio reikalo išeina iš savo krašto; (e) tėvai gražiai myli tėvynę, kurie auklėja išmintingai savo vaikelius mokydami juos gražiai lietuviškai skaityti ir rašyti; (f) reikia būtinai visiems pirkti ir skaityti lietuviškas knygas ir laikraščius.“
Trečia tezė: žiūrint iš Lietuvos politinės minties istorijos perspektyvos, „Lietuva lietuviams“ yra daugiaprasmė nuostata tiek, kiek pats lietuviškumas gali būti interpretuojamas labai skirtingai. Vėlgi atkreiptinas dėmesys ne į geopolitines lietuviškumo interpretacijas (LDK lietuviškumas vs nacionalinis lietuviškumas), bet į tas, kurios skleidėsi būtent moderniame tautiniame judėjime ir šiuolaikinėje Lietuvos valstybėje. Žiūrint iš šios perspektyvos išryškėja mažiausiai trys modernios politinės paradigmos, kurios plėtoja savitas „lietuvio“ sampratas.
Pirma, lietuvių kaip tautinės politijos (politinės bendruomenės) supratimas. Jos šerdis – kultūrinė lietuviškumo samprata: lietuvis yra lietuviškai kalbantis ir mąstantis. Antra, legalistinis lietuvio supratimas. Šioje interpretacijoje lietuviu gali būti kiekvienas patenkantis (ar potencialiai pateksiantis) į Lietuvos jurisdikciją. Lietuviai yra visuomenė arba, riomeriškai tariant, tauta-populus. Trečia, ekonomistinis lietuvio supratimas, su lietuviškumu siejantis specifinį materialinį paveldą ir pirmiausia įkūnytą žemdirbiškoje tradicijoje.
Vėliau ši samprata tarpo socialistinėje-komunistinėje interpretacijoje svarbiausiu politijos subjektu įvardijant su valstietiškąja kultūra siejamą liaudį. Jei atsižvelgsime į tai, kad, pavyzdžiui, katalikiškoje tradicijoje neretai buvo teigiama, jog katalikų religija yra lietuviškumo atrama, galima susidaryti gana nemenką galimų „teisingų lietuvių“ sąrašą, ir kiekvienas iš jų siūlė savo utopijas ir disciplinavimo tikslus. Kitaip tariant, kuriant tikrą Lietuvą lietuviams nebūtina skatinti įkūnyti tautybės principą, bet pakanka ginti klasės interesus ar žmogaus teises, taip leidžiant skleistis tikram lietuviškumui. Pastaraisiais atvejais tikrąjį lietuviškumą įrodytų buvimas darbo žmogumi ar aktyviu piliečiu. Nepaisant reikšmingų šių visų interpretacijų skirtumų, svarbūs mažiausiai trys juos vienijantys panašumai.
Pirma, visos minėtos nuostatos kaip politiją mato Lietuvą ir lietuvius (nors tai veda fundamentaliai skirtingų asmens sampratų ir politinių tvarkų link). Antra, visos šios nuostatos yra utopiškos – nukreiptos į pageidaujamos tvarkos kūrimą, ateities Lietuvą.
Ketvirta tezė: kiekviena utopinio lietuviškumo nuostata yra totalistinė ir patraukli tiek, kiek sugeba sušvelninti šias tendencijas. Sakant totalistinė turima omenyje viską apimančios, orientuotos į visos esamos socialinės ir politinės tvarkos perkeitimą. Kartu tai daro jas potencialiai totalitarinėmis. Šios tendencijos neapibūdinsiu geriau nei politinė filosofė Hannah Arendt: „Visose ideologijose esame totalitarinių elementų [...] ideologijos žada paaiškinti visus istorinius įvykius, duoti totalinį praeities paaiškinimą, totalinį dabarties pažinimą ir patikimą ateities numatymą. [...] siekdamas totalinio aiškinimo, ideologinis mąstymas tampa nepriklausomas nuo bet kokio patyrimo [...] ir atkakliai teigia „tikresnę“ tikrovę, pasislėpusią už visų jusliškai suvokiamų daiktų. Kai tik sąjūdžiai ateina į valdžią, jie pradeda keisti tikrovę pagal savo ideologinius reikalavimus.
Priešiškumo sąvoka pakeičiama sąmokslo sąvoka, ir tai sukuria tokią mąstyseną, kuriai pasidavus tikrovė – realus priešiškumas arba realus draugiškumas – nebepatiriama ir nebesuprantama remiantis ja pačia, bet automatiškai traktuojama kaip tai, kas žymi dar kažką kitą.“ Kitaip sakant, tik kartojant „Lietuva lietuviams“ atsiveria galimybė tapti lietuviu (tautiečiu, piliečiu ar valstiečiu), bet taip pat visada egzistuoja grėsmė tapti sąmokslo dalyviu prieš tautiškumą, demokratiškumą ar egalitarizmą.
Paradoksalu tai, kad jokia utopija negali garantuoti būklės, kurioje kiekvienas jausis egzistenciškai saugus: visada yra galimybė, kad teigiama utopinė tvarka taps iššūkiu net pačiam teigiančiajam. Todėl kiekvienai utopijai būtinas gundymas pagrįstas principu, kuris suteikia galimybę nedalyvauti kuriant utopiją, kartu paliekant erdvės išlikti politijos dalyviu. Visos iš minėtojų paradigmų turi savus atsakymus į klausimą, ką daryti, jei žmogus bus nepatenkintas kuriamu projektu.
Legalistai siūlo pliuralizmą, moralinį imperatyvą ir privatų gyvenimą kaip garantuojantį buvimą pačiu savimi net priešiškoje visuomenėje; katalikiška tradicija teigia pagarbos, žmogaus orumo principą; tautininkams būdinga bendruomenių atribojimas, paliekant kiekvienai iš jų galimybę tvarkytis turimos autonomijos ar suvereniteto ribose; kairieji dažnai nuoširdžiai tiki pažanga ir kiekvieno atsivertimu ilgalaikėje istorinėje perspektyvoje, daugiau ar mažiau toleruojant dabarties tikrovę kaip žingsnį tobulesnės ateities link. Radikali totalitarinė kiekvieno iš utopijos įgyvendinimo versija yra fizinis kito išstūmimas ar išnaikinimas.
Penkta tezė: „Lietuva lietuviams“ kaip šiuolaikinė nuostata yra beviltiška ir (todėl) ne utopiška. Akivaizdu, kad dabartinė viešumoje išsakoma nuostata „Lietuva lietuviams“ yra vienprasmė ir apimanti tik tautininkišką kultūrinę lietuviškumo interpretaciją. Ji beviltiška mažiausiai keliom prasmėm. Pirmiausia, ji su patosu kartojama taip, lyg būtų visų politinių ir socialinių problemų panacėja, tačiau iš tiesų nepasako nieko, ko nebūtų, ir siekiama to, kas faktiškai yra. Lietuva yra lietuvių. Galima piktintis, kaip ta Lietuva kuriama, bet jei jau pripažįstamas niekuo neribojamas tautos suverenumas, nuoseklus tautininkas turėtų pripažinti ir tautos teisę būti kosmopolitine euroentuziaste.
Ši būklė susijusi su kita beviltiškumo prasme – šūkis „Lietuva lietuviams“ nesuteikia vilties. XIX amžiaus Lietuvos intelektualai tikėjo progresu, geresniu gyvenimu. „Lietuva lietuviams“ buvo šios progresyvistinės nuostatos išdava, kai iš esmės netikusią visuomeninę tvarką turėjo pakeisti naujoji lietuviškai kalbanti ir savarankiškai veikianti. Trumpai sakant, prabils visi lietuviškai ir užgyvensime kaip rojuje. Šiuolaikinė „Lietuva lietuviams“ nuostata nebėra utopija, nes neigia du svarbiausius utopijos principus.
Pirma, ji nesugeba nieko pažadėti, atverti dar nesamos tikrovės akiračio. Vietoj utopinių vilionių ir geresnio gyvenimo pažadų ji gąsdina distopiniu siaubu ir siūlo atsisakyti net to, kas buvo su viltimi priimta. XIX a. pab.–XX a. pradžioje šūkis „Lietuva lietuviams“ buvo iššūkis; XX pab.–XXI pr. – tik nieko nekeičiantis šūkčiojimas.
Antra, ji yra ne utopiška, nes nebesuteikia visuotinio atsivertimo ir išganymo. Iš kuriamo socialinio projekto eliminuojamas bet kas ir bet kuris suviliotas kitų utopijų. Tikrąja tauta tampa ne kalbantys viena kalba, atsimenantys tuos pačius dalykus, besirūpinantys tomis pačiomis problemomis, bet tik mąstantys tomis pačiomis kategorijomis. Vietoj rūpinimosi kitais propaguojamas savęs teigimas. Bet kas lieka išmetus iš tautos propria liberalus, buvusius komunistus, pilietinius aktyvistus, manipuliuojamus ir nuperkamus „runkelius“, supuvusį politinį ir intelektualinį elitą, korumpuotą biurokratiją, pasileidusį jaunimą, valstybės nemylinčius emigrantus, mankurtizuotus dirbančiuosius ir, žinoma, nelojalias tautines bendrijas? Tiesą pasakius, nedaug. O ir tiems likusiems, bijau, nesvetima puikybės nuodėmė.