Redakcijos prierašas. Italų žurnalistas Fabia Ghia iškelia svarbią problemą – menkas piliečių susidomėjimas tuo, kas vyksta Europos Parlamente, liudija apie vis didėjantį demokratijos deficitą Europos Sąjungoje. Jis, italo teigimu, susijęs su labai painia ES sprendimų priėmimo sistema. Tikrai sunku nesutikti su šia diagnoze. Tačiau ji tikrai nebūtinai veda prie F. Ghia nurodyto vaisto: centralizacijos ir realios Europos valstybių federacijos sukūrimo. Kita vertus, artėjant EP rinkimams, labai svarbu suaktyvinti diskusiją, kokios Europos mes norime.
Kitų metų gegužę vyks rinkimai į naująjį Europos Parlamentą, tačiau toli gražu ne visi europiečiai apie tai žino. Politinis elitas dažnai kalba apie Biudžeto paktą, apie bendraeuropietišką imigracijos problemą, ekonomikos skatinimo priemones, tačiau televizijos žiūrovai perjungia kanalą, išgirdę tokias kalbas, nes tai nedomina. Akivaizdu, kad Europa išgyvena demokratijos deficitą.
Eiliniam italui Europos Sąjunga yra tapusi abstrakčia sąvoka. Kai kalbama apie europines temas, domina tik klausimas – kas priima sprendimus? Beje, šis klausimas iš tiesų labai svarbus, nes ES institucijos, kuriose dirba 75 tūkstančiai žmonių, dėl ypač painių veikimo taisyklių, yra visiškai nesuprantamos daugumai europiečių.
Egzistuoja Europos Parlamentas, kuriam priklauso 754 parlamentarai, kurie atstovauja daugiau nei 500 milijonams ES piliečių; ES Taryba, kuri yra Sąjungai priklausančių valstybių ministrų pasitarimo vieta, padalinta net į dešimt sektorių; Europos Komisija (vykdomasis organas, kurį sudaro 28 komisarai, kurie atsakingi už teisines iniciatyvas); pagaliau, Europos vadovų taryba – galingiausia ES politinė institucija, kurią sudaro valstybių vadovai. Tačiau dar yra ir Euro grupė (koordinacinis ES valstybių ekonomikos ministrų centras), Europos centrinis bankas, Europos teismas, 38 ES agentūros, tokios kaip, pavyzdžiui, Frontex, atsakinga už išorinių ES sienų apsaugą; ir dar 6 priežiūros agentūros. Kai mūsų politikai pradeda kalbėti apie Europos Sąjungą, mums labai sunku susigaudyti, apie ką jie kalba. „To reikalauja Europa“, „mes tai turime padaryti dėl ES“, – standartinės frazės, už kurių nežinia kas slypi.
Natūralu, kad kyla nepasitikėjimas sudėtinga sprendimų priėmimo ES procedūra. Tuo labiau kad vis daugiau sprendimų priimama Europos Tarybose (tarpvyriausybinis metodas), o ne bendrai sukurtose struktūrose). Be to, Europos Sąjungoje sprendimai priimami ne tik pagal sudėtingą sutarčių sistemą, bet ir tarpvyriausybiniais sutarimais (pavyzdžiui, Šengeno sutartis ar Biudžeto paktas). Taip pat nepamirškime, kad egzistuoja tiek 28 valstybių ES, tiek 17 valstybių euro zona. Visi šie biurokratiniai sunkumai gali tapti neįveikiama kliūtimi bet kuriam piliečiai, bandančiam suprasti, kaip veikia ES.
Deja, ES veiklos rezultatai nesuteikia pagrindo optimizmui: negatyvus ekonominis augimas daugumoje ES valstybių, nemažėjantis nedarbas, kuris euro zonoje jau yra didesnis nei 12 nuošimčių, o jaunimo nedarbas Ispanijoje ir Graikijoje pasiekė 50 procentų. Dauguma ES valstybių piliečių visiškai neįsitikinę, kad ES egzistavimas ir tuo labiau euro įvedimas jiems kuo nors naudingas. Vis plečiasi euroskeptikų frontas: nuo graikų ultradešiniosios partijos Auksinė aušra iki prancūzų Nacionalinio fronto; vokiečių – Alternatyvos Vokietijai, italų – Penkių žvaigždžių judėjimo ar Šiaurės lygos. Idėja apie euro zonos savidestrukciją vis populiarėja.
Panašu, kad tiems, kurie vis dar tiki ES ateitimi, reikia galvoti apie esmines reformas ir apie glaudesnę politinę sąjungą.
Tiesa, bandoma siūlyti paliatyvinių priemonių, tokias kaip Vokietijos bankų investicijos į Pietų Europos valstybes, kurios galėtų prisidėti prie ekonominio augimo, tačiau vargu ar tai ką iš esmės pakeis.
1776 metais gimė Amerikos konfederacija, kurią sudarė 13 valstijų. 1789 metais ji virto sąjunga. Nė viena konfederacija pasaulyje negalėjo egzistuoti, nevirsdama ilgainiui į federaciją. Paskutinis konfederacijos pavyzdys buvo Sovietų Sąjunga, po kurios subyrėjimo susiformavo Rusijos Federacija (21 respublika ir 59 federaliniai subjektai). Tai reiškia, jog būtina, kad euro zonos valstybės taip pat sudarytų federaciją su bendra politine struktūra.
Regis, dabar pats metas sušaukti steigiamąjį Europos Parlamentą, kuris įsipareigotų ne tik ginti europietišką tapatybę, bet ir palaipsniui pašalintų visas sudėtingas geografines, etines, teisines ir socialines problemas susikurti Europos valstybių federacijai.
Tikėtina, kad būtent Šveicarijos sistema gali būti tinkamiausias modelis. Šiandien Šveicarijos konfederacija (ji gimė dar 1291 metais) yra Federacija (nuo 1848 metų), kurią sudaro 26 valstijos (kantonai) su trimis oficialiomis kalbomis (prancūzų, vokiečių ir italų) ir atitinka visus federalizmo reikalavimus. Galima kalbėti apie bendrą tapatybę ir teritoriją, yra federacinė valdžių padalijimo struktūra, šalia valdžios vertikalės labai veiksmingai taikoma tiesioginės demokratijos priemonė – referendumas.
Finansų srityje biudžetas yra instrumentas, leidžiantis išlaikyti autonomiją federacijos lygmeniu. Federacinis JAV biudžetas sudaro 23 procentus bendro BVP, o Šveicarijos – 12 procentų.
Jungtinės Europos valstybių federacijos susikūrimas leistų aiškiau paskirstyti įgaliojimus tarp federacinių struktūrų ir valstybių kompetencijų. Federacijos struktūros turėtų rūpintis užsienio politika, karinėmis išlaidomis, saugumo problemomis, moksliniais tyrimais ir darbo politikos plėtojimu, aprūpinimu pensijomis bei sveikatos apsaugos paslaugomis ir transporto integracija, taip pat turėtų ypatingus įgaliojimus finansų ir ekonomikos srityje. Centralizacija padėtų sutaupyti daugybę lėšų, kurios dabar išleidžiamas sudėtingai ir neveiksmingai sprendimų priėmimo struktūrai. Federacinis biudžetas galėtų sudaryti daugiausia 5 procentus bendro BVP, tai leistų sumažinti mokesčius. Ar tai neįgyvendinama svajonė? Ne, tai racionalus vystymosi kelias, tik reikia pradėti juo eiti.
Parengta pagal L'Opinione