Dažnas kaunietis ar miesto svečias, užsukęs į Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyrių, stabteli pabendrauti su žilagalve močiute, visų meiliai vadinama Elvida. Šioji – už nedidelio knygų prekystalėlio stovinti tyki moterėlė – partizanų vado Alfonso Morkūno-Plieno dukra, tremtinė. Elvidą Morkūnaitę-Čaplikienę (g. 1935 m.) plienine mergele vadinu ne dėl tėčio pasirinkto slapyvardžio, bet dėl sunkaus gyvenimo kelio, nueito vaikiškomis pėdomis. Biografija iškalbinga: nuo 1944 m. slapstymaisi nuo rusų, keliaujant po apylinkių kaimus; 1948 m., 1950 m. tardymai; 1952 m. ištrėmimas į Krasnojarską;1957 m. sugrįžimas į Lietuvą. Apie visą tai ir daugiau pasakoja pati Elvida.
Okupacijos pradžia ir miško brolių prisiminimai
To, kas yra mano gyvenime – aš nieko nepakeisiu, padailint negaliu. Karo metais, kada mus (Elvidą ir jos brolį Teisutį – R. M.) išvežė iš Kauno, pas močiutę į kaimą, mama susirgo tuberkulioze ir mirė. 1942 m. mes su broliuku likome našlaičiai, mus močiutė mylėjo, augom jau kaime. O kada užėjo rusai, mūsų tėvelis ir broliai (Karolis Morkūnas-Klevas ir Stasys Morkūnas-Tarzanas – R. M.), jau buvo kariškiai – visi trys išėjo į mišką, ir rusai tuoj pat ėmė ieškoti, vadinasi,, visus šaudyti ar į lagerius. Tai buvo pirmos stribų įgulos kratos, ir močiutei durklu subadė kojas, kad pasakytų, kur sūnai. Net mūsų žaislus durklais subadė, ir kamuolį, ir viską. Ir į spintą (iš spintos – R. M.), atsimenu, mamos sagę pavogė. Rusas. Kadangi man buvo labai brangus mamos daiktų atminimas, tai liko atminty tokie labai pikti žmonės.
1944 m. man buvo 9 metai, tai aš jau tikrai viską supratau. Atėjo tėvelis su broliais iš miško, ir pasakė, kad turime pasitraukti iš namų ir pradėti slapstytis. Ir mes tada su močiute vaikščiojom per Juodžiūnų, Juknonių ir Šeiminyniškių kaimus, per žmonės. Vaikai eidavo į mokyklą, o mes likdavome namuose, bet niekas nepaskundė ir niekas neišdavė. Mes septynerius metus taip prasislapstėm, tarp žmonių. 1948 m. močiutė mirė, ir jos karstas tiesiog ant kelio stovėjo, kol kūnas pradėjo gesti. Stribai, garnizonas, neleido laidoti, kad turi „banditai“ ateiti atsisveikinti. Iš visų trijų tada jau buvo Karolis žuvęs, jauniausias močiutės sūnus, tai jai ir pasidarė blogai su širdim, nepasveiko ir mirė.
Dviese broliai ir mes, du vaikai, slapstėmės. Ištisai būdavo tokie slapti pasimatymai. Rugių gubose pramiegam su tėveliu. Miegodavo jis apsirengęs, nes visad pavargęs būdavo, grandinė šovinių per liemenį, dvi granatos, šautuvas šalimais – pasirengęs. Kur užeiti nakvoti, pas ką būti, patardavo. Sargyba visada toliau būdavo – partizanų kareivis budėdavo. Pareina po mūšio – šlapi batai, viskas, reikia išdžiovinti. Gi niekur: nei ant krosnies, nei kambary, nei lauke nepadžiausi. Tai pirtelėj, kur nors paslėptai ir skalbi, ir džiovini. Nešdavom žarijų, kai pečių kas pakūrena, duoną kepa – tų žarijų lieka daug, tai ir išdžiovini... Paprastai vieni sargyboj stovėdavo, žiūrėdavo su žiūronais, visi buvo ginkluoti, o kiti miegodavo ir ginklus valydavo. Valydavo ir valydavo. Mus tėvelis globojo iki pat išvežimo. Jis buvo stribams pasakęs ir paviešinęs tokį klausimą... Kadangi visas partizanų šeimas vežė, tėveliui buvo labai sunku vadovauti vyrams, šeimos išvežtos, o vyrai čia žino tuos stribus, tuos skundikus ir negali nieko daryti., nes tėvelis neleido šaudyti, žudyti tų žmonių. Paskiau jis taip pasakė: „Jeigu paliesi mūsų šeimas, kankinsit, tai mes taip pat atsilyginsim jūsų šeimoms. Turėkit išvadas.“ Tokį raštą yra parašęs tėvelis mirties garnizonui, kad baikit tremti, žudyti, kankinti mūsų šeimas... Tačiau grasinimų nevykdė, nes vaikai buvo nekalti dėl tėvų poelgių.
Buvo atvejų, kai kokia kaimo šeima turi aštuonis vaikus, gyvena visiškam skurde – nei ką apsirengti, nei pavalgyti – tai partizanai savo maisto nešdavo. Vieną kartą tėvelis nuvažiavo į Valtūnų malūną, nes ten buvo suvežti malti tremtinių grūdai stribams ir parašė malūnininkui raštą, paėmė maišus, vežimą ir parvežė miltų. Kepė duoną, džiovino ir siuntė į Sibirą, kadangi ten badavo ir mirė partizanų šeimos. Sunkiausiais metais vyrai labai rūpinosi, padėjo, ką reikėjo. O mes visi laukuose grūdų prisivalgom ir einam pasidairyti kur arčiau yra karvutė. Va, toks buvo gamtos laukinis gyvenimas – visiškai.
Visada visada visi įvykiai būdavo išgyvenami skaudžiai. Kas žūdavo, visada melsdavomės, eiti į šokius ir dainuoti buvo uždrausta, kadangi buvo gedulas. Sužeistuosius visad reikėdavo žiūrėti, slaugyti. Kada jie susižeisdavo ar mūšyje būdavo sužeisti, tai tada eini į vaistinę apsirišęs pirštą ar dar kur nors ir prašai, kad jodo duotų ar kokių kitų vaistų. Kadangi žiemą labai sušaldavo, susirgdavo, tai tada aš jau buvau gydytoja (juokias). Viską mezgiau: ženkliukus ir pirštines. Su vienu pirštu būdavo kumštinės pirštinės, prakerpa ir tam pirštui šalta, na tai tada, kai dar močiutė gyva buvo, paprašiau: „Močiute, jau parodyk kaip reikia megzti“, – ir megzdavome tas pirštines su dviem pirštais (nykščiui ir bevardžiui – R. M.) ir nežinojau, kad ten reikia šaudyti (juokias), niekas neparodė.
Pamenu, kartą tėvelis pasakojo, kad Peškonyse pas žmones buva ir per žiūronus pamatė, kad stribai atvažiuoja, tai iššliaužė į rugių lauką. O rugiai buvo dideli, gelsvi ir jau sugulę. Stribai kratą padarė name, gal jau buvo pranešta... Ir dabar tėvelis sako: girdžiu šlama rugiai, pamačiau ilgus šautuvus su durklu, tiesiai į mane eina. Aš laikau ginklą tiesiai atstatęs ir guliu, ir dabar – kas bus, tas. Pasirodo, kareivėlis ginkluotas aukštai, akys apstulbę, eina kaip sustingęs ir praėjo, ir nieko. Sako, tada pagalvojau, jeigu jisai išeis iš rugių lauko ir pasakys, tai jie grįš ir tada bus mūšis... Visi vyrai... nes kiekvienas šūvis gi baigiasi aukom, žūsta... Ir žiūrim, tyla. Sėdo jie vėl į vežimą ir išvažiavo. Visi persižegnojom, pasimeldėm už tą rugių lauką, sako: žiūrėjau į mirtį, į akis ir kaip aš galiu į jį šauti, jeigu jisai tik kareivėlis yra.
Dėdė (Stasys – R. M.) va, pasakojo, prie Šešuolių buvo viename vienkiemy apsistoję ir pamatė, kad atvažiuoja nuo Ukmergės sunkvežimiai. Jie iššliaužė į miškelį, sulindo į eglyną, sulipo į dideles egles ir ginklus pasiruošę medžiuose sau sėdi. Kažkokia žinelė duota buvo, kad atėjo pavalgyti, gal praeinančius matė juos... Ir praieškojo. Ir eina per mišką, ir matom, ir širdis kutena, paleisti kulkosvaidį, šūvius. Sako eina tie kareivėliai, bet į tą eglyną nelenda. Praėjo visi tie kareivėliai, kasasi tie stribai per tą miškelį, o mes eglėse kojom mataruojam (juokias). Netgi moterys lipo ant tų šakų sėdėti, išsilaikyti, net nekvėpuoja (juokias). Taip paprastai reikia daug ką išmokti žmogui: būti nematomam, kada net bijai kvėpuoti, jokio judesio, nieko...
Bunkeriai tadais būdavo žmonių kiemuose. Aš žinojau ne vieną dešimtį bunkerių, bet visi jie buvo klėty, klojime, ant tvarto, ant aukšto. Ališauskų, Meilių, Vaičiūnų sodybose buvo tokie įrengti: daržinėse, tarp nekultų rugių kūlių. Šienas yra nekvėpuojantis, susispaudžia, o kada rugiai yra surišti į pėdas, tai iš tų pėdų pasidaro nemažą kambarėlį – bunkerį. Jeigu lentas sudėsi, tai kada durklais bado, tai pataiko, o kada tos plonos kartelės ir uždėti šiaudai, tai duria ir praduria. Patalpėlė įrengiama viduje, prie lauko sienos, kad per plyšį būtų galima stebėti apylinkes. Daržinėje pririšdavo arklį, kad užgožtų partizanus, jei netyčia išsprūstų koks garsas. Tėvelio partizanai po žeme nepuvo. Išdavikų kaime nebuvo, todėl slėptuvės aptiktos nebuvo. Žinoma, labiausiai bijojome stribų su vilkiniais šunimis, nes vienas sulojimas – ir viskas išduota. Bunkeriai buvo vasaros stovyklos, o žiemą, na, pramink taką, gi reikia valgyti, reikia miegoti, šitoks šaltis bunkery, skaityk požemy, juk iš karto ligos..
Partizanai susitikdavo vieni su kitais, pasišnekėdavo. Jie palaikė ryšius, turėjo tuos bunkerius, ir jeigu nužygiuodavo ten, tai vieni kitiems ir perduodavo žinias. Su mūsų giminaite, Brone Morkūnaite, mes važiuodavome į Vilnių. Turguj su sūriu, su sviestu stovėjom, ateina žmonių, pasišneka, tyliai pasako žodžiu, jokių raštų, jokių tokių... Tai turguj, bažnyčioj susitikdavome pasišnekėti, tokį dalyką reikia perduoti, kaip laikosi ar kokia nelaimė. Šeimose, būdavo, jeigu reikėdavo, tai ir į Ukmergę, į turgų nuvažiuodavo, susitikdavo, pasišnekėdavo, bet ir tai sutarę, kad po tokio laiko ir vėl va čia būsit...
Taip jie ir laikėsi. 1949 m. gruodžio 30-ąją visi 5 vadai nužudyti (MGB susekė apygardos štabo bunkerį Juodkiškių kaime. Žuvo A. Morkūnas-Plienas, V. Ališauskas-Puškinas, J. Grigas-Geniukas, B. Medelskas-Krienas ir B. Dūda-Narutis – R. M.). Tarp jų ir tėvelis. Nė vienas gyvas nepasidavė. Tai va, po to mus iš karto ir suėmė ir areštavo, kadangi jie jau žinojo, kad mūsų niekas nebegina. Dėdė Stasiukas užsislapstino visai.
Lyduoklių rūsio tardymai
Iš pirmojo tardymo atsimenu, kad mane naktį laikė Lyduoklių klebonijos rūsy. Žiema buvo, šalta, o aš tik su suknyte, basa. Stribas sėdi sau su veilokais, baltais kailiniais, ilgu šautuvu ir saugo. Sako ryte viską pasakysi, o aš ryte visai nekalbėjau. Tai paskiau neturėjo ką daryti, paleido. 1950 m., tuoj po tėvelio mirties, mane sulaikė antrą kartą. Kampe sėdi ir žiurkės aplink vaikšto, ir tie stribai su ginklais, ir visąlaik grasina, kad užmuš. Man jau buvo 15 ar 16 m., tai jau puikiai supratau kas vyksta, todėl nieko nekalbėjau. Mane pagavęs garnizono rusas įsakė surasti broliuką. Jį atvedė kitą dieną. Kaip „banditą“ pasodino ant taburetės, o jo iš po stalo nesimato, nes jis buvo žemo ūgio, mažytis. Jam tik trylikti metai buvo. Atėjo kitas rusas, vyresnysis, ir rodo stribams, kad atveskite „banditą“ tą, o jie pirštu rodo į mano brolį, kad (juokias) jisai gi čia, už stalo. Viršininkas visas paraudo, o aš pastebėjau. Labai mėgau stebėti žmones, nes tėvelis buvo taip jau pamokęs, tokias pamokas pravedęs, kad visada klausykis, stebėk, niekada savo vardo, pavardės nesakyk. Tai turi būti paslaptis, nes tokios ir karinės paslaptys būdavo – savo partizanams neleisdavo fotografuotis, sakydamas, kad tai pavojinga... Na, o tada tas viršininkas liepė stribams pasitraukti, o atėjęs vertėjas vertė klausimus: „Kur mes gyvename? Pas ką gyvename?“ Atsakinėjam: „Niekur.“ Galiausiai, nieko nepešęs pasidavė, pasakė, kad turėsime Doropolio dvare dirbti (Virkščiuose – R. M.). Ten buvo suvarytos tremtinių karvės, kūrė kolūkį. Mane liepė įdarbinti melžėja, ir tai buvo mūsų namų areštas – niekur negalima toliau išeiti, buvome su broliuku stebimi iki pat trėmimo.
Kolūkyje bandė mane išprievartauti. Tada labai prievartaudavo šitie rusų stribai... jie juk visur bastydavosi, išgerdavo samagono. Aš tuomet visai nežinojau, ką vyrai turi ir ko jiem reikia, kadangi močiutė slėpė, nei tėvelis, nei kas kitas apie tokius dalykus nepasakojo. Neturėjau jokio jausmo, jokio supratimo. Aš labai išsigandau ir rėkiau, tai tas rusas pradėjo šaukti, kad „paskersiu tave kaip paršą“. Jisai 3 kartus dūrė durklu į šlaunį. Tokios gilios skylės buvo, tai aš tokią bliuskelę užsirišau. Kitas stribas, kuris kieme sargyboj buvo, įbėgo į vidų, nes girdėjo mane labai spiegiančią. Jisai mane pastūmė, o aš ir išbėgau iš Dropolio. Buvo jau prieš Velykas, bet visur sniegas, tai toli nenubėgsi. Nurimusi grįžau atgal. Fermoj moterys lininiu skuduru užveržė žaizdas ir sugijo taip tos skylės. Liko labai baisus prisiminimas. Gal štai, kada jauni, tai to taip nesijaučia, kažkaip kitaip gyvenime atsiliepia, o dabar senatvėje atrodo, kad kalbėt negaliu... (verkia) Man tie vyrai... iš karto atsijungia, bloga darosi... aš atstumiu. Daug buvo, kurios lagery mirė, kurios išprievartautos išprotėjo... Galiu juokauti, galiu pasidžiaugti kitais, bet yra išlikusių to visiškai prarasto momento jausmų.
Kalnuose, prie Jenisiejaus
1952 m. rugpjūčio 6-osios naktį sunkvežimis atvažiavo manęs ir broliuko. Sumetė abudu ir vežė taip mus, jokio drabužio, nė šaukšto, nieko nieko. Kalvis Gasiniauskas pakelėj pamatė, kad mus veža, tai atbėgęs spėjo broliukui kailinukus įmesti ir duonos kepaliuką man įduot. 18 parų mes važiavome čiulpdami tą kepaliuką duonos, po gabalėlį sulauždami. Rusai sustojimuose atnešdavo tris kibirus vandens, gaudavome po puodelį. Didelėj stotyje atnešdavo didelį kibirą sriubos. Po puodelį kiekvienam. Stotys gal dvi ar trys tebuvo. Atrodė, kad tai kelionė į mirtį. Jokių svajonių, jokių vilčių. Visi susiglaudę kampučiuose, su savo vaikais. Kiekvieną sustojimą visus suvarydavo į galą ir skaičiuodavo, lyg galėtume pabėgti. Mirusiuosius sukūrendavo garvežio krosnyje.
Atsidūrėme Krasnojarske. Pirmi metai buvo labai sunkūs. Tada man buvo mažakraujystė, labai nusilpau, nes vieni kaulai, vos paeidavau. Galvojau, kad neišgyvensiu. Labai norėjau mirdama turėti baltą suknelę (juokias), kad karstely gulėčiau su balta suknele, o žinau, jog brolis neturės... tai ir dabar dar juokias, sako: „Elvida, kaip tau su ta balta suknele?“Na ir nemirštu, nes neturiu baltos suknelės (juokias). Išgyventi padėjo ir partizano Miškinio tėveliai, kurie kartu barake gyveno. Tai man vatinuką nupirko, veilokus senus atidavė. Ir taip gyvenom mes su broliu, pasikeisdami – varė mus jau į darbus, į plytinę – tai vienas pareidavom ir į lovą tūpdavom, o kitas apsirengęs visais turimais rūbais eidavo į darbą. Tiesiog buvo gyvenimas toks. Jokių komfortų, jokių nieko.
Kai turėdavome laisvo laiko, tai labai daug miegodavom, iš barakų niekur neidavom. Tai turbūt stiprino organizmą. Lauke buvo vandens pompa. Kibirą prisipumpuoji, atsineši ir naudojiesi. Tas vanduo buvo labai brangus, kiekvienas puodelis. Arbatą visi virdavom, visi gyvendavom: ryte – arbata, per pietus – arbata, pavakare – arbatėlė (juokias). Ir duonos ta riekutė, nes duodavo mums su broliuku po vieną kepaliuką, tai priklausė po pusę kepaliuko abiem. Duonelę į darbą įsidedi – ir pietūs, ir vakarienė. Vėliau, kitais metais, pradėjom bulves auginti... tada jau keptos bulvės, virtos bulvės ir visą laiką – bulvės. Pieno neturėjom, tik retkarčiais iš Krasnojarsko nusipirkdavome. Kalnuose, prie Jenisiejaus, karinis dalinys buvo, tai karininkai turėjo krautuvėlę. Brolis, kadangi mažo ūgio, tai žiemos metu jisai įlįsdavo į dalinio teritoriją ir ten duonos, pieno, margarino nusipirkdavo. Visa šventė būdavo.
Paskui, kada Stalinas mirė, truputį lengviau pasidarė. Du kartus per mėnesį reikėdavo pasirašyti eiti, kad niekur nepabėgtume, bet vis tiek pradėjom kalbėti, ruoštis – juk į Lietuvą jau leido. Aš išėjau į Krasnojarską ir valgykloj prisiprašiau indų plauti, tai mane iš plytinės išleido. O brolis labai norėjo į Lietuvą, norėjo į kariuomenę. Kariuomenė neėmė, nes iš tokios „banditų“ šeimos... Tadais išleidau brolį į geležinkelį mokytis, tai gražiai dėkojo jisai, tikėjosi, kad traukiniais važiuodamas nuvažiuos iki Lietuvos (juokias). Ir visą laiką svajojo apie Lietuvą.
Aš taip pat labai ilgai buvau užsispyrus. Galvojau, kad man mirti tik Lietuvoj. Pamenu, patys gražiausi buvo mano žodžiai prie Jenisiejaus, kur alpinizmo kalnai, labai dideli ir gražūs... Užsiropščiau į vieną viršūnę ir atsiklaupusi Dievą prašiau: „Kurioj pusėj Lietuva, gimiau Kaune, labai labai noriu mirti Lietuvoj.“ Tai buvo mano prašymas Dievui, ir štai šiandien aš stoviu čia. Dievas mane išgirdo ir leido būti čia, Kaune, su šita istorija, iki dabar. Tai reiškia, kad kai norai labai dideli yra, jie tampa pasiekiami.
Sibire visi be galo išdidūs buvom. Savo tautinius šokius šokom, dainavom. Niekas iš mūsų neištekėjo už jokio svetimtaučio, jokio ruso. Buvo ir vestuvių, ir krikštynų, ir Krasnojarske mirė žmonės, palaidojom. Visa buvo su kunigu. Turėjom kunigą, tikrai visada. Labai šiltai mylėjau ir tikrai padėjo išgyventi. Tikėjimas labai daug duoda. Reikia tikėti Viešpačiu.
Sugrįžimas į Lietuvą
Grįžau į Kauną. Dėdė Stasiukas dar partizanavo, tad prisiglaudžiau pas krikšto tėvus. Krikštatėvio sūnus padėjo man įsidarbinti. Jo bendradarbis turėjo mažą vaikutį, ir jiems reikėjo auklės, kadangi tada dekreto nebuvo, tai mane pasiprašė, kad aš pas juos eičiau. Bendradarbis komitete dirbo, o vaikučio mama – kojinių fabrike, pamainos vedėja... tai aš auginau daugel metų vaikutį jų, prižiūrėjau. Atlyginimo jokio, tiesiog už pavalgymą. Vėliau prašiausi to vaikučio mamos, kad padėtų man įsidarbinti „Silvoje“ (trikotažo fabrikas – R. M.). Tada visi iš kaimo bėgo, iš tų kolūkių. Apie1961 m. pradėjau dirbti fabrike, bet tai vos vos duonai užtekdavo. Nė tų suknelių (juokias), nebent pati nusimegzdavau, arba Nijolė, krikšto tėvo dukra, ji „Drobėj“ dirbo, tai duodavo apsirengti, kai eidavome į šokius. Šokau tautinius, dainų šventėse dalyvavau, koncertuose. Ir į Latviją nuvažiavome, į Estiją ir Minske buvom, ir Vilniuj – Dainų šventėj. Pirmą kartą gyvenime turėjau turą...
Buvo viena istorija, dar kai vaikutį auginau, priregistravo mane šeimininkai metams. Paskui, kai reikėjo persiregistruoti pas krikšto tėvus, nuėjau aš į miliciją – ir manęs neregistruoja. Pareiškė, kad man Lietuvoje negalima gyventi. Stovėjau ir nėjau iš milicijos, galvoju: stovėsiu ir neisiu. Stovėjau stovėjau... kažkoks viršininkas atėjo ir klausia kito milicininko: „Ko čia šita merga visą dieną stovi?“ Sako: „Neregistruojam jos.“ Mostelėjo ranka: „Davai, priregistruok.“ (juokias) Plaukai garbanoti buvo, labai aukšta, plona, taip ir likau priregistruota, ir atidirbau „Silvoje“, ir vakarais mokiaus, ir pamainom dirbau.
Taip sportuodama, tautinius šokius šokdama ir susitikau būsimą vyrą Čapliką, krepšininką. Rusų laikais „Žalgiris“ ir „Lietuva“ skambėjo taip pakiliai. Aš buvau laiminga. Tikrai. Kažkodėl dar Sibire žinojau, kad mano vyras turi būti aukštas, juodaplaukis – kaip tėvelis. Visiškai į jokius kitokius nežiūrėdavau. Kai būdavo gimtadieniai, baliai, vakarėliai, aš net neidavau šokti su mažiuku (juokias), sėdėdavau ir sakydavau: „Kojas skauda, nešoksiu.“ Gimė mums sūnus. Po penkerių metų keliai išsiskyrė, bet aš palinkėjau jam gero gyvenimo, o sau pasakiau, kad būsiu vienuole, auginsiu sūnų, ir nieko. Taip ir neištekėjau. Dabar sūnui 50 metų, ir anūkai 3 išaugę, ir 2 proanūkiai... Čaplikas niekada manęs neįžeidė, jokio susipykimo (juokias). Va ir dabar per visas šventes ateina. Velykos, Kalėdos. Mes vis susiskaičiuojam vaikus, anūkus ir (juokias) proanūkius... Jisai senas ir aš sena, bet mes esam likę draugai. Nieko pikto nėra.
Galiu sakyti, kad paprastai gyvenau, visada su žmonėmis. Kai dėdė Stasiukas grįžo iš Mordovijos (1965 m. buvo sugautas Remėsių kaime, Ukmergėje. Po MGB tardymų Vilniuje nuteistas kalėti 25-erius metus Mordovijoje. Paleistas 1980 m. – R. M.), tas senukas buvo 68 metų, po dviejų infarktų... reikėjo jį seną prižiūrėti. Paskiau Čapliko močiutės sesuo, vienuolė, Klinikose atidirbus, visiškai vieniša buvo ir pradėjo silpti... turėjo Vilniaus g. kambarėlį ir pradėjo mane prašyti: „Keičiam – tu turi vieną kambarį, aš turiu, keičiam, aš noriu, kad iki mirties tu mane pažiūrėtum.“ Na ir sukeitė man du kambarius į vieną, prie Girstupio. Taip kad mano namai nebuvo tušti. Ji buvo kaip mama, kaip močiutė, ir sūnui buvo gera. Išeidavau pamainom į darbą, o jie visados namuose pasilieka, vakarienę pavalgo. Na ir palyginti jokių tokių bėdų neturėjom – visi sveiki ir atlikta gyvenime šiokia tokia užduotis. Aš niekada nekėliau sau klausimo, kad kažko man reikia. Tiek, kiek reikia, – pastogė, maistas, sveiki drabužiai – ką galiu pasisiūnu, viską nusimezgu...
O dabar tiesiog laukiu. Knygynėlis mano namai, tokia būdingė – kas ateina, ko reikia pasiklausia ir pasiieško, susižino, ateina naujienų. O namuose sėdėti būtų labai nuobodu... Siūčiau, megzčiau, bet tai aš ir dabar šitai darau ir dar su žmonėm pabendrauju, padedu... Labai mieli širdžiai monsinjoro Svarinsko žodžiai, kad reikia padaryti nors po vieną gerą darbą. Matai vaiką verkiantį, prieini, pakalbini ir akys nušvinta, viduj šilčiau pasidaro. Tai ir stengiuos kasdien bent po vieną gerą darbelį nuveikti...
Kalbino ir parengė Rasa Markauskaitė
Bernardinai.lt