Quantcast
Channel: Bernardinai.lt
Viewing all 48187 articles
Browse latest View live

Lk 21, 29–33 „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“

0
0

Savo mokiniams Jėzus pasakė palyginimą: 

„Stebėkite figmedį bei kitus medžius. Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą. Taip pat pamatę visa tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. 

Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“. 

Kiti skaitiniai: Dan 7, 2–14Dan 3, 75–81


Evangelijos skaitinį komentuoja Eugenijus Markovas SJ

„Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“.

Šios dienos Evangelijos ištraukoje randame įdomių minčių. Jėzus palygina savo žodžių galybę ir Dievo karalystę su figmedžio žydėjimu. Jėzus puikiai žinojo, kad to meto Palestinoje, kai žmonės matydavo, jog figmedžiai sprogdina lapus, artėja vasara. Labai panašiai Lietuvoje apie artėjantį pavasarį mums praneša žydintys karklai, liaudyje vadinami „kačiukais“.

Laukimo laikas ir raginimas budėti, ko gero, pagrindinės mintys baigiantis metams. Bet tai tikrai ne viskas,ką mes galime padaryti, kad galėtume tinkamai pasiruošti – juk vasara ateina ir praeina, o Jėzaus žodžiai lieka amžinai. Kai vertybės išlieka, o meilė įveikia nesantaiką, mes išties priartėjame prie Dievo karalystės: „... pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti“.

Istorinis Jėzus gimė ir gyveno neramiais laikais. Neieškant paralelių su šiandiena galime teigti, kad tuo metu buvo žudomi kūdikiai, žmonės buvo kurstomi neapykantai už savo šalį, nesiliovė kariavę ir panašiai. Todėl dabar kalbėti apie pasaulį, kuris neva nėra geras, nors Dievas jį ir sukūrė gerą, ne taip paprasta. Jėzus mus visuomet ragino taikai ir draugystei, norėdamas parodyti, kad pasaulis iš tiesų yra geresnis, nei mums atrodo iš pirmo žvilgsnio, o ne atvirkščiai. Pagrindinė tikėjimo mintis ir yra pažinti save ir Viešpatį. Taigi prisiminti šiuos žodžius yra svarbus uždavinys kiekvienam: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“.

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai


Ateinančią savaitę vyks Olandijos vyskupų vizitas Ad limina

0
0

Vėl prasideda vyskupų vizitai Ad limina. Gruodžio 2-7 dienomis Olandijos vyskupai melsis prie apaštalų kapų, popiežių Pranciškų ir Romos Kurijos vadovus informuos apie savo vadovaujamų vietinių Bažnyčių gyvenimą nuo paskutinio vizito, vykusio 2004 m.

Olandijos bažnytinę struktūrą sudaro viena bažnytinė provincija – Utrechto arkivyskupija, kurios ganytojas šiuo metu yra kard. Willem Jacobus Ejik, ir šešios vyskupijos, o taip pat kariuomenės ordinariatas.

Po klestėjimo laikų devynioliktojo amžiaus antroje pusėje ir dvidešimtojo pradžioje, kai Olandijos Bažnyčia siuntė misionierius į tolimus kraštus, o šalies viduje buvo išvystyta plati katalikiška socialinė ir kultūrinė veikla, XX a. antroje pusėje prasidėjo krizė, kurią dar labiau pagilino po Vatikano II susirinkimo Bažnyčios viduje įvykusi smarki poliarizacija tarp entuziastingų reformuotojų ir senos tvarkos šalininkų.

Šiandien teoriškai Olandijoje yra apie 4 mln. katalikų ir jie sudaro 24 % visų šalies gyventojų. Tačiau šie skaičiai remiasi tik parapijų statistika: tiek yra priėmusių krikštą Katalikų Bažnyčioje. Ką kita sako gyventojų apklausų duomenys. 2010 m. atlikti tyrimai parodė, kad laikančių save katalikais Olandijoje yra 16 % gyventojų. Manoma, kad 2020 jie gali sudaryti jau tik apie 10 %. Dar blogesnė protestantų bendruomenių būklė. Jei išsilaikys dabartinės tendencijos, 2020 m. protestantai sudarys apie 5 % šalies gyventojų, o antra religija po katalikybės bus ne protestantizmas, bet islamas. 


Šis tekstas paimtas iš Vatikano radijo puslapio (http://lt.radiovaticana.va/news/2013/11/28/ateinan%C4%8Di%C4%85_ savait%C4%99_olandijos_vyskup%C5%B3_vizitas_ad_limina/lit-750915

 

 

Visi Serafiškojo ordino šventieji

0
0

Šiandieną Pranciškoniškoji šeima švenčia visų Serafiškojo ordino šventųjų iškilmę. Jos metu prisimenami trijų šv. Pranciškaus įsteigtų, Mažesniųjų brolių, šv. Klaros neturtėlių seserų ir Trečiojo, Pasauliečių pranciškonų, ordinų šventieji ir palaimintieji. Visi šie vyrai ir moterys, vienuoliai ar pasauliečiai, buvo įkvėpti ir patraukti šv. Pranciškaus gyvenimo pavyzdžio. Šventei pasirinkta diena, kada popiežius Honorijus III 1223 m. lapkričio 29 dieną patvirtino šv. Pranciškaus Mažesniesiems broliams surašytą Regulą. Šią dieną minime šimtus šventųjų, kurių visų neįmanoma išskirti liturginiame metų kalendoriuje.

Serafimas yra laikomas aukščiausiojo rango angeliška būtybe, kurios pagrindinė pareiga yra mylėti Dievą. Serafimas ir jo sparnai yra Pranciškoniškojo ordino simbolis, dėl to jis dažnai vadinamas Serafiškuoju ordinu. Kartais žodžiai pranciškoniškasis ir serafiškasis vartojami kaip sinonimai.

Artėjant Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventei, šv. Pranciškus ant Lavernos kalno meldėsi tokiais žodžiais: „Viešpatie, Jėzau Kristau, maldauju suteikti man dvi malones iki numirsiu. Pirmoji, kad patirčiau savo sieloje ir kūne, kiek tai įmanoma, tą skausmą, kurį tu, mieliausiasis Jėzau, iškentėjai savo kančioje. Ir antroji malonė, kad, kiek tai yra įmanoma, savo širdimi pajusčiau tą begalinę meilę, kuria tu, Dievo Sūnau, mus mylėjai, kad noriai tiek kentėjai už mus, nusidėjėlius“.

Viešpats išklausė šv. Pranciškaus maldą ir pasirodė jam Serafimo, šešiasparnio meilės angelo pavidalu. Jam klūpint ištiktam ekstazės, Kristus įspaudė savo Kryžiaus žaizdas į šv. Pranciškaus kūną. Jo rankose ir pėdose pasirodė vinių formos žymės, o kairiajame šone – kraujuojanti ieties dūrio žaizda. Šv. Pranciškus buvo paženklintas Kristaus meilės ženklais – stigmomis.

Bernardinai.lt

Antanas Šimkus. Iš duonelaitiškų dienoraščių: keletas stabtelėjimų

0
0
Tolminkiemis. Iš Rasos Gečaitės archyvo

Praėjusį savaitgalį šių eilučių autoriui ir dar keliems bičiuliams, apsiaustiems projekto „Lietuviška poezija Donelaičio žemėje“ skraiste, teko laimė aplankyti Karaliaučiaus kraštą. Siūlome keletą fragmentų iš tų dienų kelionės užrašų.

Pervaža

Man labai graži ta žodžio  forma, kuria anksčiau užrašydavo „Metų“ kūrėjo pavardę – „Duonelaitis“. Primena duoną... Kasdienę literato duoną. Atsparos ieškojimą tradicijoje... O tos kasdieninio duonelaičio paieškos, būna, kur nors ir nuveda... Taigi - šįsyk...

...Mes važiuojame į miglų ir prieblandos kraštą. Lapkričio pabaigoje turbūt tokia yra visa Rytų Europa. Mūsų automobilis dalinasi posiaurį kelią su krovininiais sunkvežimiais, stoja prie geležinkelio pervažos.

Kol stovime eilėje ir laukiame pravažiuojančio keliasdešimties vagonų sąstato uodegos, permetu akimis bendrakeleivius: ko gi keletui poetų reikia Kaliningrado krašte? Kaip ir visiems, kažko parsigabenti...

Pigesnio benzino? Cigarečių? Degtinės? Galbūt ir tai praverstų, bet panašu, kad tikslas kitoks. „Susipažinsime su vietiniais literatais, pabandysime pasidaryti pažodinius vertimus“, – sako vadovas. Galbūt dar ir kitais sakiniais papildo automobilio erdvę, tačiau pervaža jau laisva, ir mūsų automobilis pajuda dar labiau Karaliaučiaus link.

Muitinė

„Kur važiuojate? Koks kelionės tikslas?“ – klausia piktas balsas iš būdelės.

„Mes iš Rašytojų sąjungos...“ – atsako deklaraciją pildęs mano bendražygis.

„Tai knygas rašote? Parodykite! Gal kokią ekstremistinę literatūrą rašote!..“ – muitininko balsas įgyja metalinio skambesio. Iš to aido nesunku suvokti, kad esame imperijos pasieny, kur kiekvienas pareigūnas turi valios rodyti galią.

Dar keletas klausimų, vertų absurdo pjesės. Ir ne prastesnių atsakymų. Dar keletas mizanscenų: popierių perrašymas skubos tvarka, nuolankus stovėjimas su pasais prie langelio, bagažinės atidarymas, bagažinės uždarymas...

Lėtai kyla šlagbaumas. Kelias į sutemas.

Žibintų šviesoje stovi rūstus muitininkas. Įdomu, jei pašauktų jį kas nors Zachiejum, ar atsilieptų?

Viktorija

„S Novym Godom!“ – blizgiai pasitinka užrašai ant prekybos centrų Karaliaučiuje. Po ilgoko važiavimo rūke skęstančiais stalkeriškais keliais jaučiamės tarsi pasiekę civilizaciją. Tegu ji ir panaši į mūsų šalį kokiais 1994 metais, kai gatvėje galėjai gauti į galvą be ypatingos priežasties ir iš kairės įsukęs didelis džipas turėdavo pirmenybę, nes jis tiesiog didesnis už tavo transporto priemonę. Kad ir kaip ten būtų, vis tiek – šviesu, zuja žmonės, mašinos.

Sustojame ties prekybos centru „Viktorija“. Pergalė. Kolegos perka krištolinius kamuolius, naudojamus diskotekose. Parašyta, kad akcijinės prekės. Lietuvoj, sako, tokių nėra arba jie gerokai brangesni.

Ant parduotuvės irgi puikuojasi sveikinimas Naujųjų metų proga. O „Metų“ poemos autoriaus, kilusio iš šio krašto, – Kristijono Donelaičio, – gimimo diena taip pat sausio pirmąją. Simbolikos perteklius, panašus į to diskotekų rutulio atšvaitus ant sienus.

Kalėdos šiame krašte bus švenčiamos paskui.

Pajūris

Kelias iš Karaliaučiaus į pajūrį – tiesiog puiki autostrada. Tarsi styga. Daug darbo ir lėšų kainavęs projektas. Kaip kontrastas aplink – beveik nematyti įdirbtų žemės plotų. Tik žolė, krūmokšniai, nurudusios lygumos.

Miestelis prie jūros – Svetlogorskas. Rauschen. Raušiai. Kadaise ilsėjosi kaizerinės Vokietijos ponai, paskui – sovietinė nomenklatūra.

Jūra banguoja. Pakrantės apaugusios medžiais. Galingi, bet jau aptrupėję laiptai prisimena Vokietiją.

Dairausi pašto. Bet savaitgalį popiet tokios įstaigos uždarytos.

Praeiname pro Dievo Motinos ikonos vienuolyną, pastatytą beveik prieš dešimtmetį. Jo vietoje kadaise buvo vaikų darželis. 1972 metais rūke pasiklydo ir ant šio pastato nukrito sovietinis naikintuvas. Keliasdešimt žuvusiųjų... Apie šią tragediją oficialiai tylėta dar dvidešimt metų.

Grįžtame į Karaliaučių jau kitu, senuoju keliu. Laukia susitikimas su vietos poetais.

Albertina

Taip iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos vadinosi Karaliaučiaus universitetas. Taip dabar vadinasi viešbutis, kuriame mus svetingai priėmė Kaliningrado poetas ir kultūros veikėjas Borisas Bartfieldas.

Albertina. Ant viešbučio sienų kabo paveikslai ir bareljefai. Viename jų I. Kantas skaito savo naują traktatą ponams ir ponioms salone. Kažin ar daugelis iš mūsų klausytųsi Kanto minčių savo malonumui?

Užtat buvo malonumo susitikti su nūdienos jaunaisiais poetais, skaitėm, vertėm. Taukšėjo laptopų klaviatūros, skrebeno rašikliai, pokalbiai viešbučio svetainėje netilo iki nakties...

O naktį išėjome pasivaikščioti po miestą, vienoje gatvėje sutikome pavargusį gyventoją, kuris mus sustabdė, pasisakė esąs tankistas ir klausė, kur mes tarnavome...

Teko pasakyti, kad netarnavome.

Juk nesakysi, kad Polihimnijai... Apie tokius dalykus kaip apie savaime suprantamus verta kalbėti tik Albertinos teritorijoje.

Lazdynėliai

Kažkaip keista atvykti į buvusį kaimą. Jo vietoje – prieš porą dešimtmečių sodintas ąžuolynas. Čia yra gimęs Kristijonas Donelaitis. Tai sako įrašas dideliame akmenyje. Įrašą iškalė kitas didis Lietuvos žmogus – Vilius Orvidas. Iki akmens veda pusiau asfaltuotas keliukas.

Daugiau nieko. Viskas išnyko po to paties Antrojo pasaulinio. Ir visą laiką jauti, kad po ta nurudusia žole, po tais lapais, tais griuvėsiais kažkas slepiasi. Didingo. Ir tragiško.

Pro debesų tankumyną švysteli saulė.

Važiuojam toliau. Tolminkiemio link.

Tolminkiemis

Kristijono Donelaičio muziejaus ekspozicija yra dviejuose pastatuose. Žinoma, įspūdingiausiai ekspozicija atrodo bažnyčioje. Muziejaus direktorė sakė, kad verkiant reikia tvarkyti elektros instaliaciją, o dėl nešildomos patalpos viskas drėksta, gelsta knygos ir fotografijos. Pinigų tvarkymui tarsi yra, bet projektuotojai pavėlavo pateikti kažkokius popierius, todėl viskas kabo ore... Įskaitant tą šaltį ir drėgmę.

Šiandien lapkričio 24-oji. Viename iš ekspozicijos dokumentų įskaitėme, kad būtent šią lapkričio dieną 1743-iaisiais (lygiai prieš 270 metų) Kristijonas Donelaitis ir pradėjo dirbti Tolminkiemyje.

Iš Čistyje Prudy gyvenvietės į Lietuvą važiavome jau temstant. Prisiminiau girdėjęs, kad sausio 1-ąją mūsų bičiuliai iš Kaliningrado žada atvykti švęsti K. Donelaičio gimtadienio ir jo „Metų“ į Tolminkiemį. Naujųjų metų...

Vėl sukasi krikštolinis simbolikos rutulys... Įdomu, ar iš Lietuvos kas nors bandys atvykti?

---

Mintis nutraukia griežtas balsas: „Prašom, rodykite pasą!“

Taip, taip, jau pasienis...

„A, tai jūs, Zachiejau, sveiki...“

„Vilnius Temperature“. Rok&Dom – Once In A day

0
0

Melomanų ausis, akis ir širdis džiuginantis projektas „Vilnius Temperature“ ir toliau dideliais žingsniais žygiuoja pirmyn. Šį kartą – jaunas lietuvių kolektyvas „Rok&Dom“ Bernardinų sodo fone. Vėsus oras, jauki muzika. 

„Rok&Dom“ – Rokas ir Dominyka, draugai nuo vaikystės, kaip grupė nušvito 2011 metais. 2012-ųjų vasarą išleido albumą „Žemė Dabar Sukas Ratu“. Grupės muzika plauko tarp acoustic/world/reggae/jazz muzikinių krypčių. 

Vilnius Temperature

Birutė Pankūnaitė. Supaprastinimas

0
0
Kauno bienalė 2013: Patricia Piccini. Unitekstas. Fotografė – Kristina Čyžiūtė

Apie 9-ąją tarptautinę Kauno bienalę „Unitekstas“

Viena iš tiesioginių prieš 20 metų užplūdusių geopolitinių pokyčių išdavų šiuolaikiniame mene – „bienalių kultūra“. Anksčiau meno pasaulyje negirdėti miestai ar regionai taip pareiškia norą patekti į ratą. Ir nors bienalėse ilgainiui atsiranda savų stereotipų, tokio dalyko kaip bienalės modelis nėra ar bent jau neturėtų būti, nes ji nesusijusi su tradicine institucija ir suteikia galimybę tą menamą modelį kiekvieną kartą išrasti iš naujo, žada beribę laisvę ir nebanalios refleksijos įrankius. Čia idealiu atveju. O kaip iš tikrųjų? Kauno bienalė į šiuolaikinio meno renginį transformavosi iš 1997 metais inicijuotos tarptautinės tekstilės parodos ir pasiliko atsargai praeities uodegą. Bet ambicijos nemažos: „9-oji Kauno bienalė „Unitekstas“ pretenduoja pasakyti kai ką nauja apie meną jo sandaros ir prasmių „išlukštenimo“ lygmenyje.“ Netgi skelbiama, kad atrandamas naujas žodis „unitekstas“, iki šiol meno leksikone nevartotas. (Nejau įmanoma žinoti visą meno praktikos ir teorijos lauką?) Šis žodis nusako tokį meną, kurio iškalba yra universali, o kūriniams suvokti žiūrovai neprivalo skaityti ilgų aiškinamųjų tekstų. Gal iš tikrųjų Kaune peržengsime kai kurias sprangias šiuolaikinio meno suvokimo kliūtis ir konvencijas?

Pabandysiu rašyti „unitekstiškai“. Bendrą įspūdį sudaro dvi viena kitai oponuojančios ekspozicijos: Kauno paveikslų galerijoje (jaunųjų menininkų darbai ir keli lydintys projektai) ir M. Žilinsko dailės galerijoje (konkursinė paroda ir kviestieji menininkai). Pirmojoje vyrauja monochromija, juoda-balta-blanku, sterilumas, o antrojoje siautėja tikra spalvų ir kūnų fiesta. Dalys papildo viena kitą kontrasto principu ir net nuostabu, kaip ir kodėl taip nutiko. Šį bendrą struktūriškumą papildo ir itin ryški, beveik klasikinė atskirų parodų architektūra – ir jaunųjų ekspozicija, ir konkursinė paroda M. Žilinsko dailės galerijoje yra bauginamai dailios, su darniai išdėliotais akcentais, kūrinių tarpusavio formalia derme ir pan. Tik jaunųjų parodoje ši harmonija neatrodo nesveika, o to negalima pasakyti apie aštrias sąsajas konkursinėje parodoje, kuri primena spigią, paauglišką kosmetikos pramonės dažų paletę. Iškeliavus renginio pradžioje pasirodžiusiems performansininkams, visur liko visuotinė statika, nes beveik išvien matai tik tai, kas tiesiogiai rodoma. Jokios dinamikos, ūžesio, o negausus judesys itin minimalus ir apribotas arba virtęs dekoru ar elegišku paveikslu. Gal taip žiūrovai saugomi nuo kasdienybės šurmulio, leidžiant jiems pasislėpti apsauginiuose stabiliuose grožio potyrių apkasuose?

Tai tiek bendrybių. O žvelgiant atidžiau, jaunųjų parodoje, kurioje a priori smalsu, pasirodė labai daug disciplinos atminties, kai dar su nerimu galvojama apie kūrinio įforminimą, daug kas grindžiama būtent juo, dažnai būtent jis tampa tema. Galbūt jaunimą įpareigojo ir tramdė būsimos parodos vizija. („Įsivaizduodami ateinančios bienalės ekspozicijų vaizdą, galvojome, kad tai galėtų būti tam tikros instaliacijos, kuriose veiktų įvairūs percepciniai, vizualiniai veiksniai, tam tikri kvapai ar papildomi garsai, kiti jutimus dirginantys faktoriai, kurie būtų juntami juslėmis, ir kiekvienas asmeniškai galėtų juos suvokti“, – sako bienalės meno vadovė Virginija Vitkienė.) Daugiau gyvybės patyriau kitoje kitų jaunųjų bienalei nepriklausiusioje parodoje – „Meno parko“ galerijoje eksponuoti Česlovo Lukensko surinkti Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto, Aukštųjų studijų fakulteto ir ką tik baigusių akademiją studentų darbai („Jaunieji. Žalia sąmonė-3, arba Kaip nesikartoja istorija“). Nors vienas jų leitmotyvų – taip pat išėjimas už disciplinos sienų, šventinio kaklaraiščio neryšėjimas ar neproginė kūryba be įsipareigojimų atpalaiduoja nuo būtinybės pritrenkti puikia išvaizda, atitikti, išlaisvina fantaziją ir atveria burnas bei galvas. Nors neatsisakyčiau nė vienos iš minėtų jaunųjų parodų – taip pamatai ir natūralias, ir prisistatymo pamokas.

Pripažintų meistrų, kurie jau ramūs dėl įkūnijimo, ekspozicijoje M. Žilinsko dailės galerijoje nustebino kalbėjimo vienabalsiškumas. Siekiant, kad kūrinys bylotų „universaliai“, „savaime“, tarsi nepasitikima žiūrovais ir pateikiamas „grožis“, kuris susiaurintas iki efekto, puošnaus vizualaus įspūdžio, lengvai atpažįstamų atvaizdų. Šiuos spąstus, matyt, pajuto ir tie, kurie premijavo dalyvius, – išskirtos tylios vešinčio dekoratyvumo antitezės, kurios kitame kontekste būtų tiesiog nepastebėtos.

Bienalės pasiūlytas meno suvokimas artimas populiariam masiniam ir kitu aspektu: tarsi teigiama, kad meno kūrinio atsiradimui būtinas ilgas ir kruopštus darbas, aukšta profesinė kvalifikacija ir technologijų išmanymas. Du poliai: išplėstinėmis personalinėmis ekspozicijomis pagerbti australė Patricia Piccinini ir tekstilininkas Feliksas Jakubauskas (pastarasis – A. Žmuidzinavičiaus memorialiniame muziejuje). Vienintelė jų dalyvavimą viename renginyje galinti pateisinti priežastis ir būtų technologinis sudėtingumas, atlikimo meistrystė. Tiesa, ne visi dalyvaujantys tekstilininkai savo specializaciją supranta tik siaurai ir nekintamai: Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė ar Lina Jonikė kuria instaliacijas ir videoprojekcijas, tačiau Severijos videokūrinys (vienintelis judantis vaizdas paveikslų galerijoje!) rodo… autorės darbo atlikimo procesą, t. y. apsukęs ratą per skirtingas raiškas vėl uždaro amato virtuvėje.

Kauno bienalės savitumas – tekstilinės ištakos – lemia jos neapibrėžtumą (tinklalapyjebienale.lt apibūdinami jos tikslai neaiškiai pasiklydę tarp tekstilės ir šiuolaikinio meno) ir tam tikrus kompromisus, kurių gali išvengti tas kuratorius, kuris sulig renginio pabaiga atsisveikina, ir ties kuriais suklumpa veikiantys toje pačioje organizacijoje metų metus. Bienalė nekvestionuoja tradicinio meno suvokimo, jį netgi redukuodama dėl populiarumo ar supaprastinimo. Ji korektiška susiklosčiusiems kūrinių pateikimo įpročiams ir neokupuoja naujų ekspozicinių erdvių, kuriose galėtų nevaržomai išsiskleisti, o nuolankiai tarsi vanduo įsispraudžia ten, kur lengviausia patekti, prieinama ir įprasta.

Būdama nepriklausomas juridinis asmuo, Kauno bienalė, atrodo, nėra tokia laisva, kokia turėtų potencijos būti. Norėčiau būti neteisi dėl įtarumo, bet susidaro įspūdis, kad ji savo kūrybinę strategiją orientuoja į Europos Komisijos direktyvas, jas traktuodama tiesiogiai ir atvira širdimi: ankstesnė, 8-oji, bienalė buvo įvardyta kaip pavyzdinis auditorijų plėtros projektas 2011 metais Europoje ir tai džiaugsmingai priimama kaip didžioji renginio sėkmė. „Meno renginiai turi atspindėti visuomenės lūkesčius, praturtinti vietos bendruomenes, būti atviresni įvairioms socialinėms grupėms“, – sako V. Vitkienė, kartu paminėdama, kad „auditorijų plėtra yra kultūros politikos ašis iki 2020 metų“. Tai štai dėl ko ieškota naujų terminų ir palengvintų meno interpretacijų? Kas besupaisys, kas tai – naivumas ar cinizmas kaip neatsiejama meno pasaulio dalis ir neišvengiamas žūtbūtinės kovos už egzistenciją fonas Lietuvos kultūros lauke.

Kauno bienalė „Unitekstas“ veiks iki 2014 m. sausio 5 d.

Šiaurės Atėnai

Alius Avčininkas. Palengvinta lituanistų ir istorikų našta

0
0

Nuo rugsėjo mėnesio paleista ar vis dar paleidžiama lietuviška duomenų bazė www.šaltiniai.info. Vartojamą žodį „paleidžiama“ galima pasitelkti dėl konkrečios priežasties – šaltinių talpykla vis dar yra intensyviai pildoma, medžiaga ruošiama, nors kai kurie laikotarpiai ar tyrimų sritys jau yra baigtos[1]. Iš dalies sunku aprėpti visą informacijos pateiktį, tad bus mėginama koncentruoti dėmesį į www.šaltiniai.info struktūrą, tekstų pobūdį, galimas alternatyvas tam tikrais atvejais, naudojimosi gaires ir perspektyvas, užimamą padėtį ugdymo(si) procese.

Tiek aukštųjų mokyklų studentai, tiek mokiniai naudojasi įvairiais ir dažniausiai netinkamais informacijos šaltiniais. Vis dėlto derėtų ir pasidžiaugti, kad jie apskritai kuo nors naudojasi. Mokiniams dažnai tenka atleisti (pateisinama sąmoningumo stoka), nors dar dažniau grasinti, o studentus – bausti. Mokytojams tenka veikti dviem kryptim – žinoti, kas ir kur yra „blogai“, ir dar geriau žinoti, kas yra „teisinga“ ir rekomenduotina (ir dar – būtinai įdomu). Tokia pati sistema veikia ir mokant pagrindinių lietuvių kalbos taisyklių – pirma reikia išmok(y)ti[2] klaidų, tada pasitelkti taisykles, kad jas ištaisytum. Dažnai tenka pri(si)mokyti net ir tokių „nevartotinų formų“, apie kurias dar nebuvai girdėjęs ir jei ne lietuvių kalbos pamoka ar paskaita universitete, nebūtum išgirdęs. Taip išeina, kad palaikydamas taisyklingą vartoseną turi ramstyti ir klaidas. Nieko nuostabaus, juk tik per opozicinį santykį galima suprasti, kas yra kas. Visa tai, aišku, yra metodo klausimas ir galima rinktis, tik vėl kyla klausimas – ar sąmoningumas pakankamas rasti alternatyvų?

Vis dėlto šįkart tenka kalbėti apie informacijos šaltinį, vienaip ar kitaip orientuotą į bendrąsias ugdymo programas ar, tiksliau, į ugdymo procesą (ar tik jo turinį?) apskritai. Sparčiai keičiantis bent jau lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo programoms, kinta ir šaltiniai. Leidžiami vadovėliai rodo nekokią tendenciją – ploni knygų viršeliai žymi jų akivaizdų laikinumą. Galima mėginti teisinti esą mokiniams lengviau nešioti, bet ekonomika, manau, svarbiau: mažesni leidybos kaštai, o kaina tokia pati, greitai susidėvės, reikės naujų ir t. t. Kas kelerius metus mokykloms tenka pirkti naujų vadovėlių, kitų autorių, kitų leidėjų, prisunktų vis kitokios informacijos. Kinta programos, kinta šaltiniai, o tikslas tas pats – ugdyti mokinių sąmoningumą. Įdomi taktika – mokiniai tampa prievartaujami literatūra. Pasikeičiant programoms, lituanistai ilgokai patūpčioja, padūsauja ir kai pakankamai įsibėgėja, lekia taip, kad akyse (lyg važiuojant traukiniu tarp miškų) lieka tik žalia. O mokiniams dar ir mėlyna. Vargiai vadovėliai tveria penkerius metus (nebent mokykla neišgali taip dažnai ir su pasigėrėjimu vytis kaitos mados tendencijų ir prisidėti prie visuotinio siekiamos jaunų žmonių sąmonės idėjos kvazirealizavimo). Subtilus, o šiuolaikiškai kalbant, savotiškas, požiūris į šaltinių, kaip bene pagrindinę sąmonės kėlimo galimybę, kaitą iš pirmo žvilgsnio veda ratu. Mėgstamas spiralės įvaizdis šiuo atveju tinka tik jei būtų kalbama apie leidimąsi žemyn. Visi dūsauja ir aikčioja – smukęs mokinių raštingumas. Galima pridurti – ir sąmonės vientisumas. Tad apie kokią progresiją tiktų kalbėti? Programos sunkinamos, šaltinių vis daugėja, rašinių vertinimo kriterijai -  tik progresyvėjančios švietimo sistemos simuliacija.

„Didžiausia problema, su kuria šiandien susiduria švietimas, ta, kad mūsų mokytojai ir dėstytojai, kurie yra skaitmeninio pasaulio imigrantai ir kurie kalba pasenusia ikiskaitmeninio amžiaus kalba, stengiasi mokyti žmones, kalbančius visiškai kitokia kalba“[3]. Mokytojams peržengti savąjį mąstymą itin sudėtinga, kad ir kokie pažangūs jie patys sau atrodytų. Galvojimas iš esmės vyksta gimtąja kalba ir nieko čia nepadarysi. Visgi ar neatrodo keista, kad pripažįstant besikeičiančius kartų kismo laikotarpius (intervalai tarp kartų tampa vis mažesni) ir būtinybę reaguoti atitinkamai į mokinių mąstysenos virsmus (mokytojai kelia kvalifikaciją seminaruose ar paskaitose, kur įvairiausi specialistai nuolat kalba apie poreikį keisti požiūrį į ugdymo procesą), tačiau mažai tėra akcentuojamas pakitęs mokinių požiūris į realybę apskritai ir kaip mokytojams reikia „su tuo gyventi“. Kada mokytojai itin aktyviai svarsto privalomo autoriteto klausimą bijodami mokiniams pripažinti, kad jų žinios ar gebėjimai neatitinka mokinių standarto, kenčia „ugdytiniai“. Kenčia ir patys mokytojai stovėdami prieš klasę ant galvos ar subtiliai manevruodami ant rezigancijos ir maišto lyno. Ne veltui tad keliamas klausimas – „kas sunkiau – „mokytis naujos medžiagos“ ar „mokytis naujų būdų daryti senus dalykus“[4] . Net ir mokytojui tenka vytis galbūt ir tą hipsterišką šių laikų traukinį, į kurį dažnas lituanistas (ypač!), tempiantis pilną portfelį knygų, ir taip vienas iš nedaugelio nesąmoningai (ar natūraliai) spėjo.

Pirmiausia tenka brėžti ribą tarp miesto ir rajono mokyklų kalbant apie prieigos prie šaltinių galimybes. Nors interneto ryšys daugiau ar mažiau galimas visose Lietuvos vietovėse, visgi pasiekia ne kiekvieną šeimą. Be abejo yra skaityklos mokyklose ar viešosiose bibliotekose, bet dažnam moksleiviui patogesnė namų aplinka, tad jei nėra galimybės naudotis virtualia prieiga, lieka tik vadovėliai ar kita mokomoji literatūra. Finansavimo menkumas sudaro galimybes mokykloms turėti vieną kitą skaitmenine technika aprūpintą klasę, į kurią norint patekti tenka mokytojams užsirašyti iš anksto. Aišku, ir ne kiekviena miesto mokykla gali pasidžiaugti itin gera aplinka moderniam ugdymui plėtoti. Bet visa tai daugeliu atvejų remiasi į vadybos išmanymą. Vis dėlto didžiųjų miestų mokykloms kalbant apie inovatyvų ugdymą virtualios šaltinių prieigos turėtų tapti viena iš siekiamybių ir tam tikrų investavimo sričių, t. y. kabinetų naujinimas diegiant technologijas po truputį turėtų keisti vadovėlius, mat skaitmeninių programų naujinimas atsieina pigiau nei naujų vadovėlių ar kitų mokymo reikmenų pirkimas keičiantis ugdymo programų „naujintojų“ švietimo sampratai ir tikslams. Kaip teigia Marc Prensky straipsnyje „Skaitmeninio pasaulio čiabuviai ir imigrantai“, „[š]iandien visi mūsų mokiniai yra žmonės, kuriems skatmeninė kompiuterių, videožaidimų ir interneto kalba yra jų „gimtoji kalba“[5] .

Dabar reiktų detaliau paanalizuoti pačią duomenų bazę www.šaltiniai.info. Iš karto galima pasakyti, kad daugeliui mokytojų tai ramybės oazė dėl vieno dalyko – jie gali būti ramūs, kad informacija patikima. Dažnai tenka išgirsti (tiek kalbant apie universiteto dėstytojus, tiek apie kitus mokytojus) iš mokinių, kad draudžiama naudotis wikipedia.org.

Argumentacija paprasta – nepatikimas šaltinis, privelta klaidų, tad lengva susipainioti, pasiklysti, o jau rasti išeitį galima tik taikant griežtas sankcijas. Iš dalies keistas požiūris, mat tenka rasti nemažai puikių ir išsamių straipsnių, kurie ne kiekvienam žmogui įkandami. Visgi svarbiausias ir bene reikšmingiausias dalykas, kalbant apie pastarąjį informacijos šaltinį, bibliografinės nuorodos, kurių naujoje pristatomoje duomenų bazėje www.šaltiniai.info stinga.

Nors šiandien, svarstant  gyvenimo tempo spartėjimą, galima teigti, kad liesti knygą – prabangos reikalaująs dalykas, vis dėlto reiktų patikslinti – teorinę medžiagą, istorinę literatūrą, dūlėjančią sandėliuose. Dar 1995 metais buvo ištarti lemtingi žodžiai – nereikia „krauti“ mokyklose žinių, mat viską galima rasti internete. Dėl to mokyklose išgyvenama kone nuolatinė „Fulano kaitos duobės“ patirties būsena. Jei viską galima rasti internete, vadinas, mokykloms, o, tiksliau, mokiniams, reikia kitų dalykų. Tikslingai pradėdamas nuo duomenų bazės trūkumo noriu eiti tokia linkme – šiuolaikiniams mokiniams „patinka apdoroti vienu metu iš lygiagrečių šaltinių gaunamą informaciją ir daryti keletą užduočių vienu metu Jiems labiau patinka laisvoji prieiga (kaip hipertekstas)[6].

Minima lietuviška duomenų bazė ir yra grįsta tokiu veikimo principu, tik ji tam tikroje stadijoje užsibaigia nebeatverdama kelio į kitą informacijos terpę. Galima lengvai šokinėti nuo vieno straipsnio prie kito, nuo vaizdo prie teksto ar garso taip įjungiant kelis juslių kanalus, bet neišeinama už tinklaraščio ribų. Iš tiesų įspūdinga yra tai, kad prie kai kurių pateikiamų straipsnių pateikiami kritikos ar moksliniai tekstai, galimos analizės ar tyrimo gairės. Kol kas tenka jungti pajėgas ir šalia www.šaltiniai.info atsiduria tinklaraštis lituanistikadb.lt.

Kalbant apie literatūros skiltį duomenų bazėje apskritai, jos naudingumas ar parankumas priklauso nuo kelių dalykų:

  1. Proporcingas teksto ar informacijos kiekis šiandieninio žmogaus (ir ypač) dėmesio koncentravimo laikui. Pirminė informacija pateikiama glaustai ir aiškiai, ko būtent, atlikus trumpą apklauso tarp 3 gimnazijos klasių mokinių, tikimasi iš literatūros mokymo(si) priemonių.
  2. Struktūra ir planavimas. Vėlgi koncentruojama ir sistemingai pateikiama itin plati sritis.
  3. Atitiktis bendrojo ugdymo programų reikalavimams, turiniui.

Dar vienas itin svarbus aspektas, be kurio pagrindinėse šaltinių talpyklose tikrai neapsieinama (gali pasirodyti, jog tai „menkas“ dalykas palyginti su visa duomenų baze www.šaltiniai.info), - pateikiami kritikos tekstai ar ištraukos iš kūrinių formatu, paruoštu spausdinti. Ir sutaupomas laikas, ir užtikrinama, kad mokiniai literatūros pamokose turės tą pačią informaciją, o ne pames kopijuodami pusę teksto.

Kalbant apie šiuolaikinės visuomenės gyvensenos ypatumus (ypač miesto) yra nuolat pabrėžiamos ir iškeliamos laiko valdymo problemos. Mokiniai yra apkraunami ne tik literatūros, kalbos ar istorijos tekstais. Atsirinkti informaciją iš didelio medžiagos srauto, galimo rasti internete, reikia arba jau išlavinto ir žvitraus bei „sąmoningo“ žvilgsnio, arba informacija, pakliūnanti su vienu kitu raktiniu žodžiu, atitinkančiu vienokią ar kitokią temą, nepersijota gula atmintin kaip tinkama ar bent jau pakankama motyvuojant tuo, kad „kažkas buvo daryta, stengtasi“. Kada įprantama gyventi vienu rimtu su informacijos srauto kaita prarandant, anot Z. Baumano, kantrybę skaityti ilgus tekstus, atitinkamas planavimas ir struktūravimas, kaip kad yra itin akivaizdžiai parodoma pristatomos duomenų bazės www.šaltiniai.info kalbos skiltyje, kelia pasigėrėjimo jausmą.

Kitas paveikslas yra paimtas iš naujo tinklaraščio (www.workflowy.com), padedančio kontroliuoti mąstymo srautą ir laiką siekiant efektyvesnių rezultatų. Tokiu, galima teigti, loginiu, principu kurta ir vis dar kuriama įvairių skaitmeninių prieigų. (Logika šiandien, kada kalba įgauna kitokį pobūdį ar mąstymo apie ją formą, ugdoma būtent pagal virtualų principą (kaip konstruojama informacijos pateiktis erdvėje, ir šiuo atveju virtualioje, kuri nėra tokia baugi kaip realybė, kad ir kaip keblu vartoti šį terminą).Iš www.šaltiniai.info paimta schema (1 pav.) aiškiai rodo, kaip struktūruojama kalbinė medžiaga. Dar svarbiau – kalba skleidžiasi ne kaip chaosas, kur „nieko neaišku“ arba „viskas neaišku“, bet kaip nuosekli sistema, galima suvokti žingsnis po žingsnio. Susiduriant su mokinių sisteminimo gebos spragomis (kartais ir pačiam mokytojui dėl informacijos pertekliaus naudinga netgi labiau), šis perėjimas nuo makro prie mikro sistemos yra „pirmoji pagalba“.

Lietuvių kalbos ir literatūros vadovėliai nėra itin įdomūs, tenka tą pripažinti. Tai, ką mokiniai gali rasti patys, mokytojui tarsi netinka. Reikia šią dilemą apeiti iš kitos pusės – vėlgi mokytojo ramybė užtikrinta dėl to, kad jis žino tai, ką gali žinoti mokinys. Ir stengtis žinoti daugiau, t. y. tai, ko duomenų bazėje ar vadovėlyje nėra. Kodėl vadovėlyje dažniausiai pateikiama medžiaga beveik visada yra tik informacinė? Pateikiami svarstymai, ištrauka iš teksto ir krūva klausimų.

www.šaltiniai.info šį barjerą bent jau kol kas iš dalies peržengia – įdomi skiltis „Ar žinai?“ (3 pav.) Tai, ką galima patiekti desertui. Šiek tiek subtilios informacijos, kurią perskaitęs drąsiai gali sakyti „Žinau“. Gero skonio ir pasigendama literatūros vadovėliuose ir džiugina, kad duomenų talpykloje esanti informacija yra estetiška ir yra būtent orientuota į smalsų ir naujų intelektualinių patirčių ieškantį asmenį, kurio bręstanti sąmonė kartais tariasi žinanti viską ir tik tokiu klausimu „Ar žinai?“ gali patikrinti savo pajėgą nesijausdama suklydusi, nusikaltusi ar sugėdinta. Būtent šis tam tikras įsivertinimo (!) momentas galimas laikyti tiesiogine individualia interakcija tarp vartotojo ir „teksto“.Bene geriausiai pavykusi yra kalbos skiltis – nuo pačios kalbos genezės einama žingsnis po žingsnio konkrečių sričių link. Kaip teigia kolegė lituanistė, „[d]aug dėmesio buvo skirta turiniui sudaryti. Tokios temų įvairovės, kuri pagrįsta tam tikra logika ir hierarchija, nerasime nė viename vadovėlyje. Juose dažniausiai žinios pateikiamos fragmentiškai, o bazėje - koncentruota visuma“. Išsamūs kalbotyros pradmenys (kad ir kaip paradoksaliai sakinio pradžia skamba) pateikiami integruotai – sudaryti tarmių ir patarmių žemėlapiai, sukurti trumpi parodomieji filmai, kuriuose skamba autentiška iki šių dienų išlikusi gyva tam tikro Lietuvos regiono kalba. Ilgą laiką buvęs išstumtas kalbinės klausos ugdymas rado puikią vietą ar tinkamą būdą grįžti į mokyklas, ypač kada vis labiau stengiamasi diferencijuoti ugdymą pagal kiekvieno mokinio gebą įsisavinti turinį (vizualinis, akustinis ir kinestetinis mokymo(si) tipai).

Kodėl visa tai svarbu mokykloje? Daug laiko sugaištama ruošiant skaitmenines pateiktis, ieškant elementarios informacijos, tada iliustracijų, vaizdo ar garso įrašų. Duomenų bazė palengvina ne tik ruošą, ji veikiau netgi tam tikrais atvejais gali atstoti pateiktį, mat informacijos kiekis ir pobūdis yra pakankamas žengti pirmą žingsnį išsamesnės pažinties ar analizės link.

Mokyklų bibliotekos nėra pačios turtingiausios. Keičiantis programų turiniui, keičiasi ir fondų lentynos – vieni tekstai, tilpę keliasdešimt metų, ima ir dingsta. Likę egzemplioriai tikrai negali patenkinti visos klasės poreikių, tad tenka suktis iš padėties įvairiausiais būdais – daromos kopijos, liekančios bibliotekoje, siaubiamos miesto bibliotekos, kuriomis, deja, mokiniai nėra itin susižavėję. Duomenų bazės siūlomas šioks toks išsigelbėjimas – štai šiuo metu patalpinta Alberto Vijūko-Kojelavičiaus sutrumpinta „Lietuvos istorija“ yra puikus tinkamos išeities pavyzdys. Dažnai sunku rasti tinkamos ir gausios knygų kiekiu informacijos bibliotekose apie Jono Radvano kūrybą. Išsami, patraukli siūlomomis analizės galimybėmis paremta medžiaga talpykloje pralenkia vadovėliuose pateiktą medžiagą.

 Jono Radvano „vieta“ tarp kitų literatūros ar istorijos asmenybių, laikotarpio apžvalga, iliustracijos pateikiamos šalia, „sumažinta“ forma ir lieka tik padidinti pačiam mokiniui ar kitam suinteresuotam lankytojui, nes intriga yra subtiliai sukurta.Vargiai galima teisintis, kad „niekur neradau teksto“. Didelė paguoda tiek mokiniui, tiek mokytojui – elektroninė 11 klasės literatūros chrestomatija su pakankamais įvadiniais komentarais. Reikia viltis, kad iki galo baigta pildyti duomenų bazė www.šaltiniai.info atstos alternatyvias prieigas ir viską (kiek tai įmanoma kalbant apie mokyklai reikalingą medžiagą) bus galima rasti naujojoje talpykloje.

 Vietoje išvadų – „Skaitymas kaip žaidimas“

 Nuolat diskutuojama, kaip paįvairinti mokymo(si) būdus, kad būtų pasiekti tinkamesni rezultatai. Leidžiamos rekomendacijos mokytojams ar kitiems ugdymo įstaigose dirbantiems specialistams, keliamas metodo klausimas ir t. t. Vienų siūloma galimų sprendimų ieškoti žaidimų priebėgose, kiti linkę taikyti rimtesnius mokymąsi efektyvinančius „dalykus“. Kada kalba eina apie kalbos ar literatūros mokymą, sąvoka „žaidimas“ apima pačią skaitymo sampratą, kuri galima įžvelgti ir paleistoje talpykloje www.šaltiniai.info. Į neviltį dažnai varo ir klausimai „Ką daryti, kad mokiniai skaitytų privalomų autorių kūrybą?“, ir dar įdomesni atsakymai „Ugdyti tautinį mentalitetą“. Pats dabartinis požiūris į literatūrą mokykloje „verčia“ apgalvoti sąmoningumo ugdymo galimybę apskritai. Kur dingusi Romantizmui[8] sava skaitymo, kaip kontempliacijos, patirtis? Kada skaitant ar perskaičius giliai atsidūstama ir grįžtama į buitį. Berods, visa tai nugulė į Lietuvių gimtosios kalbos ugdymo bendrąsias programas, kuriose iš tiesų jaučiamas prarasto rojaus ilgesys[9]. Galbūt išblėso „atsidūsėjimo svaigulys“ būtent tada, kai nuspręsta literatūrą vertinti – egzaminu. Lygiai kaip ir žaidimas – jo esmė prarandama tada, kai horizonte pasirodo konkuravimo ar galynėjimosi „šmėkla“. Aišku, rezultatas žaidimo pabaigoje – viena iš „patikimiausių“ motyvacijos priemonių. Vargiai, ar rezultato tikimasi ar tikėtasi tokio. Pats procesas, kaip sąmonės atvėrimas pasauliui ugdant savistabą, - štai tikslas. O rezultatas – taip visų trokštamas mokinių sąmoningumas. Nereikia verkti, kad nepavyksta pasiekti išsikristalizavusios lietuvio tapatybės mokykloje. Apskritai linkstama manyti, kad šiandien tapatybė yra sumišusi, tad reikia ieškoti naujų prieigų prie pačios „lietuvybės“ šaknų. Grįžtant prie pagrindinės minties apie žaidimą, informacijos paieškos patrauklioje aplinkoje iš tiesų gerina rezulatatus ir ugdo žymiąją mokymosi mokytis kompetenciją.

 [1] Renesanso literatūra, visa kalbotyros skiltis, Lietuvos proistorė, Renesansas LDK ir t. t.

[2] Šioje vietoje ieškant pa(si)teisinimo galima pasitelkti seną mintį – „jei užversi duris klaidai, pro kur įeis tiesa?“

[3] Marc Prensky „Skaitmeninio pasaulio čiabuviai ir imigrantai“ (http://lituanistika.emokykla.lt/?tur=7&straip=1)

[4] Ibid.

[5] p. 8

[6] Ibid.

[7] Logika šiandien, kada kalba įgauna kitokį pobūdį ar mąstymo apie ją formą, ugdoma būtent pagal virtualų principą (kaip konstruojama informacijos pateiktis erdvėje, ir šiuo atveju virtualioje, kuri nėra tokia baugi kaip realybė, kad ir kaip keblu vartoti šį terminą).

[8] Dabar romantiškosios pasaulėjautos likę tiek, kiek perdėto ir dar prievartinio dairymosi į praeitį ieškant ateities imperatyvų, padėsiančių būti tikru lietuviu

 [9] Vertinti skaitymą kaip asmeniškai svarbią veiklą,teikiančią galimybę patirti skaitymo malonumą,prasmingų išgyvenimų, formuotis vertybių sistemą, bendrauti, mokytis.

Bernardinai.lt

Elvida Morkūnaitė-Čaplikienė: Plieninės mergelės istorija, arba Nevaikiški atsiminimai

0
0

Dažnas kaunietis ar miesto svečias, užsukęs į Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyrių, stabteli pabendrauti su žilagalve močiute, visų meiliai vadinama Elvida. Šioji – už nedidelio knygų prekystalėlio stovinti tyki moterėlė – partizanų vado Alfonso Morkūno-Plieno dukra, tremtinė. Elvidą Morkūnaitę-Čaplikienę (g. 1935 m.) plienine mergele vadinu ne dėl tėčio pasirinkto slapyvardžio, bet dėl sunkaus gyvenimo kelio, nueito vaikiškomis pėdomis. Biografija iškalbinga: nuo 1944 m. slapstymaisi nuo rusų, keliaujant po apylinkių kaimus; 1948 m., 1950 m. tardymai; 1952 m. ištrėmimas į Krasnojarską;1957 m. sugrįžimas į Lietuvą. Apie visą tai ir daugiau pasakoja pati Elvida.

Okupacijos pradžia ir miško brolių prisiminimai

Ona Kazlauskaitė-Morkūnienė ir Alfonsas Morkūnas, 1935 m.

To, kas yra mano gyvenime – aš nieko nepakeisiu, padailint negaliu. Karo metais, kada mus (Elvidą ir jos brolį Teisutį – R. M.) išvežė iš Kauno, pas močiutę į kaimą, mama susirgo tuberkulioze ir mirė. 1942 m. mes su broliuku likome našlaičiai, mus močiutė mylėjo, augom jau kaime. O kada užėjo rusai, mūsų tėvelis ir broliai (Karolis Morkūnas-Klevas ir Stasys Morkūnas-Tarzanas – R. M.), jau buvo kariškiai – visi trys išėjo į mišką, ir rusai tuoj pat ėmė ieškoti, vadinasi,, visus šaudyti ar į lagerius. Tai buvo pirmos stribų įgulos kratos, ir močiutei durklu subadė kojas, kad pasakytų, kur sūnai. Net mūsų žaislus durklais subadė, ir kamuolį, ir viską. Ir į spintą (iš spintos – R. M.), atsimenu, mamos sagę pavogė. Rusas. Kadangi man buvo labai brangus mamos daiktų atminimas, tai liko atminty tokie labai pikti žmonės.

1944 m. man buvo 9 metai, tai aš jau tikrai viską supratau. Atėjo tėvelis su broliais iš miško, ir pasakė, kad turime pasitraukti iš namų ir pradėti slapstytis. Ir mes tada su močiute vaikščiojom per Juodžiūnų, Juknonių ir Šeiminyniškių kaimus, per žmonės. Vaikai eidavo į mokyklą, o mes likdavome namuose, bet niekas nepaskundė ir niekas neišdavė. Mes septynerius metus taip prasislapstėm, tarp žmonių. 1948 m. močiutė mirė, ir jos karstas tiesiog ant kelio stovėjo, kol kūnas pradėjo gesti. Stribai, garnizonas, neleido laidoti, kad turi „banditai“ ateiti atsisveikinti. Iš visų trijų tada jau buvo Karolis žuvęs, jauniausias močiutės sūnus, tai jai ir pasidarė blogai su širdim, nepasveiko ir mirė.

Dviese broliai ir mes, du vaikai, slapstėmės. Ištisai būdavo tokie slapti pasimatymai. Rugių gubose pramiegam su tėveliu. Miegodavo jis apsirengęs, nes visad pavargęs būdavo, grandinė šovinių per liemenį, dvi granatos, šautuvas šalimais – pasirengęs. Kur užeiti nakvoti, pas ką būti, patardavo. Sargyba visada toliau būdavo – partizanų kareivis budėdavo. Pareina po mūšio – šlapi batai, viskas, reikia išdžiovinti. Gi niekur: nei ant krosnies, nei kambary, nei lauke nepadžiausi. Tai pirtelėj, kur nors paslėptai ir skalbi, ir džiovini. Nešdavom žarijų, kai pečių kas pakūrena, duoną kepa – tų žarijų lieka daug, tai ir išdžiovini... Paprastai vieni sargyboj stovėdavo, žiūrėdavo su žiūronais, visi buvo ginkluoti, o kiti miegodavo ir ginklus valydavo. Valydavo ir valydavo. Mus tėvelis globojo iki pat išvežimo. Jis buvo stribams pasakęs ir paviešinęs tokį klausimą... Kadangi visas partizanų šeimas vežė, tėveliui buvo labai sunku vadovauti vyrams, šeimos išvežtos, o vyrai čia žino tuos stribus, tuos skundikus ir negali nieko daryti., nes tėvelis neleido šaudyti, žudyti tų žmonių. Paskiau jis taip pasakė: „Jeigu paliesi mūsų šeimas, kankinsit, tai mes taip pat atsilyginsim jūsų šeimoms. Turėkit išvadas.“ Tokį raštą yra parašęs tėvelis mirties garnizonui, kad baikit tremti, žudyti, kankinti mūsų šeimas... Tačiau grasinimų nevykdė, nes vaikai buvo nekalti dėl tėvų poelgių.

Elvida ir Teisutis tremtyje, 1954 m.

Buvo atvejų, kai kokia kaimo šeima turi aštuonis vaikus, gyvena visiškam skurde – nei ką apsirengti, nei pavalgyti – tai partizanai savo maisto nešdavo. Vieną kartą tėvelis nuvažiavo į Valtūnų malūną, nes ten buvo suvežti malti tremtinių grūdai stribams ir parašė malūnininkui raštą, paėmė maišus, vežimą ir parvežė miltų. Kepė duoną, džiovino ir siuntė į Sibirą, kadangi ten badavo ir mirė partizanų šeimos. Sunkiausiais metais vyrai labai rūpinosi, padėjo, ką reikėjo. O mes visi laukuose grūdų prisivalgom ir einam pasidairyti kur arčiau yra karvutė. Va, toks buvo gamtos laukinis gyvenimas – visiškai.

Visada visada visi įvykiai būdavo išgyvenami skaudžiai. Kas žūdavo, visada melsdavomės, eiti į šokius ir dainuoti buvo uždrausta, kadangi buvo gedulas. Sužeistuosius visad reikėdavo žiūrėti, slaugyti. Kada jie susižeisdavo ar mūšyje būdavo sužeisti, tai tada eini į vaistinę apsirišęs pirštą ar dar kur nors ir prašai, kad jodo duotų ar kokių kitų vaistų. Kadangi žiemą labai sušaldavo, susirgdavo, tai tada aš jau buvau gydytoja (juokias). Viską mezgiau: ženkliukus ir pirštines. Su vienu pirštu būdavo kumštinės pirštinės, prakerpa ir tam pirštui šalta, na tai tada, kai dar močiutė gyva buvo, paprašiau: „Močiute, jau parodyk kaip reikia megzti“, – ir megzdavome tas pirštines su dviem pirštais (nykščiui ir bevardžiui – R. M.) ir nežinojau, kad ten reikia šaudyti (juokias), niekas neparodė.

Pamenu, kartą tėvelis pasakojo, kad Peškonyse pas žmones buva ir per žiūronus pamatė, kad stribai atvažiuoja, tai iššliaužė į rugių lauką. O rugiai buvo dideli, gelsvi ir jau sugulę. Stribai kratą padarė name, gal jau buvo pranešta... Ir dabar tėvelis sako: girdžiu šlama rugiai, pamačiau ilgus šautuvus su durklu, tiesiai į mane eina. Aš laikau ginklą tiesiai atstatęs ir guliu, ir dabar – kas bus, tas. Pasirodo, kareivėlis ginkluotas aukštai, akys apstulbę, eina kaip sustingęs ir praėjo, ir nieko. Sako, tada pagalvojau, jeigu jisai išeis iš rugių lauko ir pasakys, tai jie grįš ir tada bus mūšis... Visi vyrai... nes kiekvienas šūvis gi baigiasi aukom, žūsta... Ir žiūrim, tyla. Sėdo jie vėl į vežimą ir išvažiavo. Visi persižegnojom, pasimeldėm už tą rugių lauką, sako: žiūrėjau į mirtį, į akis ir kaip aš galiu į jį šauti, jeigu jisai tik kareivėlis yra.

Dėdė (Stasys – R. M.) va, pasakojo, prie Šešuolių buvo viename vienkiemy apsistoję ir pamatė, kad atvažiuoja nuo Ukmergės sunkvežimiai. Jie iššliaužė į miškelį, sulindo į eglyną, sulipo į dideles egles ir ginklus pasiruošę medžiuose sau sėdi. Kažkokia žinelė duota buvo, kad atėjo pavalgyti, gal praeinančius matė juos... Ir praieškojo. Ir eina per mišką, ir matom, ir širdis kutena, paleisti kulkosvaidį, šūvius. Sako eina tie kareivėliai, bet į tą eglyną nelenda. Praėjo visi tie kareivėliai, kasasi tie stribai per tą miškelį, o mes eglėse kojom mataruojam (juokias). Netgi moterys lipo ant tų šakų sėdėti, išsilaikyti, net nekvėpuoja (juokias). Taip paprastai reikia daug ką išmokti žmogui: būti nematomam, kada net bijai kvėpuoti, jokio judesio, nieko...

Bunkeriai tadais būdavo žmonių kiemuose. Aš žinojau ne vieną dešimtį bunkerių, bet visi jie buvo klėty, klojime, ant tvarto, ant aukšto. Ališauskų, Meilių, Vaičiūnų sodybose buvo tokie įrengti: daržinėse, tarp nekultų rugių kūlių. Šienas yra nekvėpuojantis, susispaudžia, o kada rugiai yra surišti į pėdas, tai iš tų pėdų pasidaro nemažą kambarėlį – bunkerį. Jeigu lentas sudėsi, tai kada durklais bado, tai pataiko, o kada tos plonos kartelės ir uždėti šiaudai, tai duria ir praduria. Patalpėlė įrengiama viduje, prie lauko sienos, kad per plyšį būtų galima stebėti apylinkes. Daržinėje pririšdavo arklį, kad užgožtų partizanus, jei netyčia išsprūstų koks garsas. Tėvelio partizanai po žeme nepuvo. Išdavikų kaime nebuvo, todėl slėptuvės aptiktos nebuvo. Žinoma, labiausiai bijojome stribų su vilkiniais šunimis, nes vienas sulojimas – ir viskas išduota. Bunkeriai buvo vasaros stovyklos, o žiemą, na, pramink taką, gi reikia valgyti, reikia miegoti, šitoks šaltis bunkery, skaityk požemy, juk iš karto ligos..

Partizanai susitikdavo vieni su kitais, pasišnekėdavo. Jie palaikė ryšius, turėjo tuos bunkerius, ir jeigu nužygiuodavo ten, tai vieni kitiems ir perduodavo žinias. Su mūsų giminaite, Brone Morkūnaite, mes važiuodavome į Vilnių. Turguj su sūriu, su sviestu stovėjom, ateina žmonių, pasišneka, tyliai pasako žodžiu, jokių raštų, jokių tokių... Tai turguj, bažnyčioj susitikdavome pasišnekėti, tokį dalyką reikia perduoti, kaip laikosi ar kokia nelaimė. Šeimose, būdavo, jeigu reikėdavo, tai ir į Ukmergę, į turgų nuvažiuodavo, susitikdavo, pasišnekėdavo, bet ir tai sutarę, kad po tokio laiko ir vėl va čia būsit...

Taip jie ir laikėsi. 1949 m. gruodžio 30-ąją visi 5 vadai nužudyti (MGB susekė apygardos štabo bunkerį Juodkiškių kaime. Žuvo A. Morkūnas-Plienas, V. Ališauskas-Puškinas, J. Grigas-Geniukas, B. Medelskas-Krienas ir B. Dūda-Narutis – R. M.). Tarp jų ir tėvelis. Nė vienas gyvas nepasidavė. Tai va, po to mus iš karto ir suėmė ir areštavo, kadangi jie jau žinojo, kad mūsų niekas nebegina. Dėdė Stasiukas užsislapstino visai.

Lyduoklių rūsio tardymai

Elvida. Lietuva, apie 1960 m.

Iš pirmojo tardymo atsimenu, kad mane naktį laikė Lyduoklių klebonijos rūsy. Žiema buvo, šalta, o aš tik su suknyte, basa. Stribas sėdi sau su veilokais, baltais kailiniais, ilgu šautuvu ir saugo. Sako ryte viską pasakysi, o aš ryte visai nekalbėjau. Tai paskiau neturėjo ką daryti, paleido. 1950 m., tuoj po tėvelio mirties, mane sulaikė antrą kartą. Kampe sėdi ir žiurkės aplink vaikšto, ir tie stribai su ginklais, ir visąlaik grasina, kad užmuš. Man jau buvo 15 ar 16 m., tai jau puikiai supratau kas vyksta, todėl nieko nekalbėjau. Mane pagavęs garnizono rusas įsakė surasti broliuką. Jį atvedė kitą dieną. Kaip „banditą“ pasodino ant taburetės, o jo iš po stalo nesimato, nes jis buvo žemo ūgio, mažytis. Jam tik trylikti metai buvo. Atėjo kitas rusas, vyresnysis, ir rodo stribams, kad atveskite „banditą“ tą, o jie pirštu rodo į mano brolį, kad (juokias) jisai gi čia, už stalo. Viršininkas visas paraudo, o aš pastebėjau. Labai mėgau stebėti žmones, nes tėvelis buvo taip jau pamokęs, tokias pamokas pravedęs, kad visada klausykis, stebėk, niekada savo vardo, pavardės nesakyk. Tai turi būti paslaptis, nes tokios ir karinės paslaptys būdavo – savo partizanams neleisdavo fotografuotis, sakydamas, kad tai pavojinga... Na, o tada tas viršininkas liepė stribams pasitraukti, o atėjęs vertėjas vertė klausimus: „Kur mes gyvename? Pas ką gyvename?“ Atsakinėjam: „Niekur.“ Galiausiai, nieko nepešęs pasidavė, pasakė, kad turėsime Doropolio dvare dirbti (Virkščiuose – R. M.). Ten buvo suvarytos tremtinių karvės, kūrė kolūkį. Mane liepė įdarbinti melžėja, ir tai buvo mūsų namų areštas – niekur negalima toliau išeiti, buvome su broliuku stebimi iki pat trėmimo.

Kolūkyje bandė mane išprievartauti. Tada labai prievartaudavo šitie rusų stribai... jie juk visur bastydavosi, išgerdavo samagono. Aš tuomet visai nežinojau, ką vyrai turi ir ko jiem reikia, kadangi močiutė slėpė, nei tėvelis, nei kas kitas apie tokius dalykus nepasakojo. Neturėjau jokio jausmo, jokio supratimo. Aš labai išsigandau ir rėkiau, tai tas rusas pradėjo šaukti, kad „paskersiu tave kaip paršą“. Jisai 3 kartus dūrė durklu į šlaunį. Tokios gilios skylės buvo, tai aš tokią bliuskelę užsirišau. Kitas stribas, kuris kieme sargyboj buvo, įbėgo į vidų, nes girdėjo mane labai spiegiančią. Jisai mane pastūmė, o aš ir išbėgau iš Dropolio. Buvo jau prieš Velykas, bet visur sniegas, tai toli nenubėgsi. Nurimusi grįžau atgal. Fermoj moterys lininiu skuduru užveržė žaizdas ir sugijo taip tos skylės. Liko labai baisus prisiminimas. Gal štai, kada jauni, tai to taip nesijaučia, kažkaip kitaip gyvenime atsiliepia, o dabar senatvėje atrodo, kad kalbėt negaliu... (verkia) Man tie vyrai... iš karto atsijungia, bloga darosi... aš atstumiu. Daug buvo, kurios lagery mirė, kurios išprievartautos išprotėjo... Galiu juokauti, galiu pasidžiaugti kitais, bet yra išlikusių to visiškai prarasto momento jausmų.

Kalnuose, prie Jenisiejaus

1952 m. rugpjūčio 6-osios naktį sunkvežimis atvažiavo manęs ir broliuko. Sumetė abudu ir vežė taip mus, jokio drabužio, nė šaukšto, nieko nieko. Kalvis Gasiniauskas pakelėj pamatė, kad mus veža, tai atbėgęs spėjo broliukui kailinukus įmesti ir duonos kepaliuką man įduot. 18 parų mes važiavome čiulpdami tą kepaliuką duonos, po gabalėlį sulauždami. Rusai sustojimuose atnešdavo tris kibirus vandens, gaudavome po puodelį. Didelėj stotyje atnešdavo didelį kibirą sriubos. Po puodelį kiekvienam. Stotys gal dvi ar trys tebuvo. Atrodė, kad tai kelionė į mirtį. Jokių svajonių, jokių vilčių. Visi susiglaudę kampučiuose, su savo vaikais. Kiekvieną sustojimą visus suvarydavo į galą ir skaičiuodavo, lyg galėtume pabėgti. Mirusiuosius sukūrendavo garvežio krosnyje.

Krasnojarskas, tautinių šokių kolektyvas. Elvida antroje eilėje per vidurį, 1956 m.

Atsidūrėme Krasnojarske. Pirmi metai buvo labai sunkūs. Tada man buvo mažakraujystė, labai nusilpau, nes vieni kaulai, vos paeidavau. Galvojau, kad neišgyvensiu. Labai norėjau mirdama turėti baltą suknelę (juokias), kad karstely gulėčiau su balta suknele, o žinau, jog brolis neturės... tai ir dabar dar juokias, sako: „Elvida, kaip tau su ta balta suknele?“Na ir nemirštu, nes neturiu baltos suknelės (juokias). Išgyventi padėjo ir partizano Miškinio tėveliai, kurie kartu barake gyveno. Tai man vatinuką nupirko, veilokus senus atidavė. Ir taip gyvenom mes su broliu, pasikeisdami – varė mus jau į darbus, į plytinę – tai vienas pareidavom ir į lovą tūpdavom, o kitas apsirengęs visais turimais rūbais eidavo į darbą. Tiesiog buvo gyvenimas toks. Jokių komfortų, jokių nieko.

Kai turėdavome laisvo laiko, tai labai daug miegodavom, iš barakų niekur neidavom. Tai turbūt stiprino organizmą. Lauke buvo vandens pompa. Kibirą prisipumpuoji, atsineši ir naudojiesi. Tas vanduo buvo labai brangus, kiekvienas puodelis. Arbatą visi virdavom, visi gyvendavom: ryte – arbata, per pietus – arbata, pavakare – arbatėlė (juokias). Ir duonos ta riekutė, nes duodavo mums su broliuku po vieną kepaliuką, tai priklausė po pusę kepaliuko abiem. Duonelę į darbą įsidedi – ir pietūs, ir vakarienė. Vėliau, kitais metais, pradėjom bulves auginti... tada jau keptos bulvės, virtos bulvės ir visą laiką – bulvės. Pieno neturėjom, tik retkarčiais iš Krasnojarsko nusipirkdavome. Kalnuose, prie Jenisiejaus, karinis dalinys buvo, tai karininkai turėjo krautuvėlę. Brolis, kadangi mažo ūgio, tai žiemos metu jisai įlįsdavo į dalinio teritoriją ir ten duonos, pieno, margarino nusipirkdavo. Visa šventė būdavo.

Paskui, kada Stalinas mirė, truputį lengviau pasidarė. Du kartus per mėnesį reikėdavo pasirašyti eiti, kad niekur nepabėgtume, bet vis tiek pradėjom kalbėti, ruoštis – juk į Lietuvą jau leido. Aš išėjau į Krasnojarską ir valgykloj prisiprašiau indų plauti, tai mane iš plytinės išleido. O brolis labai norėjo į Lietuvą, norėjo į kariuomenę. Kariuomenė neėmė, nes iš tokios „banditų“ šeimos... Tadais išleidau brolį į geležinkelį mokytis, tai gražiai dėkojo jisai, tikėjosi, kad traukiniais važiuodamas nuvažiuos iki Lietuvos (juokias). Ir visą laiką svajojo apie Lietuvą.

Aš taip pat labai ilgai buvau užsispyrus. Galvojau, kad man mirti tik Lietuvoj. Pamenu, patys gražiausi buvo mano žodžiai prie Jenisiejaus, kur alpinizmo kalnai, labai dideli ir gražūs... Užsiropščiau į vieną viršūnę ir atsiklaupusi Dievą prašiau: „Kurioj pusėj Lietuva, gimiau Kaune, labai labai noriu mirti Lietuvoj.“ Tai buvo mano prašymas Dievui, ir štai šiandien aš stoviu čia. Dievas mane išgirdo ir leido būti čia, Kaune, su šita istorija, iki dabar. Tai reiškia, kad kai norai labai dideli yra, jie tampa pasiekiami.

Sibire visi be galo išdidūs buvom. Savo tautinius šokius šokom, dainavom. Niekas iš mūsų neištekėjo už jokio svetimtaučio, jokio ruso. Buvo ir vestuvių, ir krikštynų, ir Krasnojarske mirė žmonės, palaidojom. Visa buvo su kunigu. Turėjom kunigą, tikrai visada. Labai šiltai mylėjau ir tikrai padėjo išgyventi. Tikėjimas labai daug duoda. Reikia tikėti Viešpačiu.

Sugrįžimas į Lietuvą

Elvida, LPKTS knygynėlis, 2013 m.

Grįžau į Kauną. Dėdė Stasiukas dar partizanavo, tad prisiglaudžiau pas krikšto tėvus. Krikštatėvio sūnus padėjo man įsidarbinti. Jo bendradarbis turėjo mažą vaikutį, ir jiems reikėjo auklės, kadangi tada dekreto nebuvo, tai mane pasiprašė, kad aš pas juos eičiau. Bendradarbis komitete dirbo, o vaikučio mama – kojinių fabrike, pamainos vedėja... tai aš auginau daugel metų vaikutį jų, prižiūrėjau. Atlyginimo jokio, tiesiog už pavalgymą. Vėliau prašiausi to vaikučio mamos, kad padėtų man įsidarbinti „Silvoje“ (trikotažo fabrikas – R. M.). Tada visi iš kaimo bėgo, iš tų kolūkių. Apie1961 m. pradėjau dirbti fabrike, bet tai vos vos duonai užtekdavo. Nė tų suknelių (juokias), nebent pati nusimegzdavau, arba Nijolė, krikšto tėvo dukra, ji „Drobėj“ dirbo, tai duodavo apsirengti, kai eidavome į šokius. Šokau tautinius, dainų šventėse dalyvavau, koncertuose. Ir į Latviją nuvažiavome, į Estiją ir Minske buvom, ir Vilniuj – Dainų šventėj. Pirmą kartą gyvenime turėjau turą...

Buvo viena istorija, dar kai vaikutį auginau, priregistravo mane šeimininkai metams. Paskui, kai reikėjo persiregistruoti pas krikšto tėvus, nuėjau aš į miliciją – ir manęs neregistruoja. Pareiškė, kad man Lietuvoje negalima gyventi. Stovėjau ir nėjau iš milicijos, galvoju: stovėsiu ir neisiu. Stovėjau stovėjau... kažkoks viršininkas atėjo ir klausia kito milicininko: „Ko čia šita merga visą dieną stovi?“ Sako: „Neregistruojam jos.“ Mostelėjo ranka: „Davai, priregistruok.“ (juokias) Plaukai garbanoti buvo, labai aukšta, plona, taip ir likau priregistruota, ir atidirbau „Silvoje“, ir vakarais mokiaus, ir pamainom dirbau.

Taip sportuodama, tautinius šokius šokdama ir susitikau būsimą vyrą Čapliką, krepšininką. Rusų laikais „Žalgiris“ ir „Lietuva“ skambėjo taip pakiliai. Aš buvau laiminga. Tikrai. Kažkodėl dar Sibire žinojau, kad mano vyras turi būti aukštas, juodaplaukis – kaip tėvelis. Visiškai į jokius kitokius nežiūrėdavau. Kai būdavo gimtadieniai, baliai, vakarėliai, aš net neidavau šokti su mažiuku (juokias), sėdėdavau ir sakydavau: „Kojas skauda, nešoksiu.“ Gimė mums sūnus. Po penkerių metų keliai išsiskyrė, bet aš palinkėjau jam gero gyvenimo, o sau pasakiau, kad būsiu vienuole, auginsiu sūnų, ir nieko. Taip ir neištekėjau. Dabar sūnui 50 metų, ir anūkai 3 išaugę, ir 2 proanūkiai... Čaplikas niekada manęs neįžeidė, jokio susipykimo (juokias). Va ir dabar per visas šventes ateina. Velykos, Kalėdos. Mes vis susiskaičiuojam vaikus, anūkus ir (juokias) proanūkius... Jisai senas ir aš sena, bet mes esam likę draugai. Nieko pikto nėra.

Galiu sakyti, kad paprastai gyvenau, visada su žmonėmis. Kai dėdė Stasiukas grįžo iš Mordovijos (1965 m. buvo sugautas Remėsių kaime, Ukmergėje. Po MGB tardymų Vilniuje nuteistas kalėti 25-erius metus Mordovijoje. Paleistas 1980 m. – R. M.), tas senukas buvo 68 metų, po dviejų infarktų... reikėjo jį seną prižiūrėti. Paskiau Čapliko močiutės sesuo, vienuolė, Klinikose atidirbus, visiškai vieniša buvo ir pradėjo silpti... turėjo Vilniaus g. kambarėlį ir pradėjo mane prašyti: „Keičiam – tu turi vieną kambarį, aš turiu, keičiam, aš noriu, kad iki mirties tu mane pažiūrėtum.“ Na ir sukeitė man du kambarius į vieną, prie Girstupio. Taip kad mano namai nebuvo tušti. Ji buvo kaip mama, kaip močiutė, ir sūnui buvo gera. Išeidavau pamainom į darbą, o jie visados namuose pasilieka, vakarienę pavalgo. Na ir palyginti jokių tokių bėdų neturėjom – visi sveiki ir atlikta gyvenime šiokia tokia užduotis. Aš niekada nekėliau sau klausimo, kad kažko man reikia. Tiek, kiek reikia, – pastogė, maistas, sveiki drabužiai – ką galiu pasisiūnu, viską nusimezgu...

O dabar tiesiog laukiu. Knygynėlis mano namai, tokia būdingė – kas ateina, ko reikia pasiklausia ir pasiieško, susižino, ateina naujienų. O namuose sėdėti būtų labai nuobodu... Siūčiau, megzčiau, bet tai aš ir dabar šitai darau ir dar su žmonėm pabendrauju, padedu... Labai mieli širdžiai monsinjoro Svarinsko žodžiai, kad reikia padaryti nors po vieną gerą darbą. Matai vaiką verkiantį, prieini, pakalbini ir akys nušvinta, viduj šilčiau pasidaro. Tai ir stengiuos kasdien bent po vieną gerą darbelį nuveikti...

Kalbino ir parengė Rasa Markauskaitė

Bernardinai.lt


Kard. Angelo Scola. Kas yra katedra?

0
0

Lapkričio 22 dieną, penktadienį, Milano arkivyskupas kardinolas Angelo Scola lankėsi Prahoje ir šio miesto arkivyskupo kardinolo Dominik Duka kvietimu dalyvavo konferencijoje apie Milano ir Prahos istorinius ir kultūrinius santykius, skaitė pranešimą apie tai, kas yra katedra. Iš tiesų, tiek Milano katedra, dedikuota Marijai, tiek Prahos šv. Vito katedra yra šių miestų tapatybės ir istorijos dalis, yra jų simbolinis centras. 

Prahos ir Milano katedros liudija religinio gyvenimo tradicijos tęstinumą, tą siūlą, kuris sieja tautas ir jų istorines šaknis. Tarsi tos tautos būtų į akmenį įrašiusios savo religinę, pilietinę ir kultūrinę tapatybę. Tad kalbėt apie miesto katedrą reiškia kalbėti apie to miesto istoriją ir apie Bažnyčios tame mieste istoriją, sakė kardinolas Scola, primindamas, kad Milano katedra pastatyta ant dviejų senovinių, pirmųjų amžių bazilikų pamatų. 

Tačiau katedra yra kažkas daugiau nei vien iškili architektūra, nei vien miesto centro monumentas. Katedra taip pat yra religinio ir liturginio vyskupijos gyvenimo centras. Tai pirmiausia yra „domus orationis“ – maldos namai. Į Milano katedrą kasdien užsuka daugybė turistų, tačiau jos tapatybė pirmiausia yra tame, kad ji yra bažnyčia, maldos ir liturgijos vieta, o ne vien monumentas. Šią tapatybę reikia puoselėti: aukoti Mišias, administruoti sakramentus, giedoti mišparus, saugoti pamaldumo formas. Būtent religinis gyvenimas padaro katedrą gyva, kažkuo daugiau nei neutraliu miesto paminklu. 

Katedra turi įkūnyti vietinės Bažnyčios vienybę ir tai ypač galioja Milano katedrai, kuri yra vienos iš didžiausių pasaulių vyskupijų centras, Milano vyskupijoje gyvena per penkis milijonus asmenų, dauguma katalikų, jai priklauso per tūkstantį parapijų. Katedroje tarsi veikia dvi jėgos, įcentrinė ir išcentrinė. Katedroje vyskupas šventina aliejų Didžiojo Ketvirtadienio vakare, kartu su kunigais iš tolimiausių parapijų, kurie vėliau iš centro grįžta į periferijas. Panašiai, vyskupas suteikia kunigų šventimus jaunuoliams, kurie atvyksta iš visos vyskupijos, iš visų pakraščių ir vėliau į juos grįžta, perkeisti kunigystės sakramento. Katedroje vyskupas pateikia sielovadines gaires visai vyskupijai. Katedroje vyksta svarbiausi liturginių metų ir gyvenimo paminėjimai. 

Milano katedra, - sakė kardinolas Scola, - istoriniuose šaltiniuose yra retai vadinama katedra, vyskupo bažnyčia. Dažniau yra sutinkami trys kiti pavadinimai. Pirma, tai ecclesia maior – didžioji bažnyčia. Čia galime įžvelgti dvi prasmes: viena, vyskupo bažnyčia dažniausiai būdavo didžiausia vyskupijos bažnyčia, antra, ji svarbiausia bažnyčia, turinti viršumą ir pirmumą prieš kitas vyskupijos bažnyčias. 

Kitas dokumentuose aptinkamas pavadinimas – mater huius sanctae Mediolanensis ecclesiae: „šios šventos Milano bažnyčios motina“. Ir čia galime įžvelgti dvi prasmes: viena, katedra yra architektūrinis pavyzdys, matrica, kitoms bažnyčioms vyskupijoje, antra, ji teikia motinišką ir jungiamąją dimensiją visai diecezinei Bažnyčiai.

Tačiau galbūt svarbiausias yra Ecclesia Mediolanensis – „Milano Bažnyčia“ pavadinimas. Kai sakome „didžioji bažnyčia“, „katedra“, „motininė bažnyčia“, pirmiausia pagalvojame apie pastatą, apie architektūrinį statinį. Tuo tarpu „Milano Bažnyčia“ iš didžiosios raidės primena, kad Bažnyčia pirmiausia yra pastatyta iš gyvųjų akmenų, kurie yra patys tikintieji, paties Viešpaties.


Šis tekstas paimtas iš Vatikano radijo puslapio (http://lt.radiovaticana.va/news/2013/11/23/kard._angelo_scola._kas_yra_ katedra/lit-749416

 

 

E. Laurinaitis: kurdami žmonės išgyvenimus išlieja be bausmės baimės

0
0

„Yra daugybė išgyvenimų, kuriems išreikšti trūksta žodžių. O kai žmonės piešia, lipdo, muzikuoja, vaidina psichodramoje, viskas gali išlįsti simboliniu pavidalu, nekasdieniu veiksmu ar forma, spalva ar garsu. Ir tai duoda tai, ką mes vadiname katarsiu – išgyvenimai išliejami saugiai, be baimės būti nubaustiems“, – kalbėdamas apie meno terapiją, sako gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.

Anot jo, atviras kalbėjimas žmogui gali parodyti, kaip gauti pagalbą, kurios jam reikia, o menas ir kūryba yra vienas iš resursų. „Tai potencialas. Pavyzdžiui, ten, kur gydomi žmonės, turintys įvairių psichikos sutrikimų, beveik visiems siūloma vienokia ar kitokia meno terapija. Iš pradžių jie labai dažnai daro tai su įtarumu, nepasitikėjimu, bet pamažu pamato, ką gali patys apie save sužinoti ir kaip jiems gali palengvėti nuo to, ką daro“, – teigia E. Laurinaitis, pridurdamas, kad, žinoma, palengvėja ne visiems. Esą kartais mūsų „dureles“ gyvenimas užmūrija tokiomis plytomis, kurių pramušti nebeišeina.

Kodėl žmogui svarbus menas?

Apie meną galvoju visiškai kitaip. Ne kaip apie produktą, bet kaip apie psichikos procesą, kurį galima pavadinti truputį kitaip – kūryba. Kai kuriame kažką, kas buitiškai reikalinga, dažniausiai vadiname darbu. Tačiau puikiai žinome, kad yra tokių darbo produktų, kurie tampa meno objektais. Atskirti nėra taip lengva.  Tačiau patį kūrybos jausmą išgyventi gali kiekvienas. Tai reiškia, kad meno, kaip išgyvenimo, kaip psichikos funkcijos, nuosavybė nėra apribota siauro menininkų rato. Meninis išgyvenimas – visų mūsų galimybė. Kiek mes ja pasinaudojame, kiek ją realizuojame savo gyvenime, yra atskiras ir labai sudėtingas klausimas. Čia prisideda daugybė pašalinių veiksnių – netgi tai, kaip šeimoje, kurioje augome, menas, apskritai kūrybiškumas, kaip savybė, buvo vertinamas arba nevertinamas. Tėvų ir vaikų santykiai nulemia, ar meninio įkvėpimo pagautam vaikui leidžiama kurti ir jis išsineša sukūrimo džiaugsmą. Arba jis yra kritikuojamas, nes tai, ką padarė yra menka, prasta, vaikiška, lyg vaikas turėtų kurti kažką, kas suaugusiesiems būtų svarbu. 

Manau, mūsų kultūroje labai dažnai nemokama įvertinti kūrybiškumo, neatsižvelgiama į kūrėjo, kuris tai daro, amžių. Be to, apskritai meno poveikis mūsų psichikai yra ne tik per tą aktyvų kūrimą, bet ir per truputį mažiau aktyvų (dieve sergėk, nesakau pasyvų) paties meno priėmimą. Štai čia prasideda visuomenės skirstymas į inteligentus, kurie meną suvokia, ir į paprastą liaudį, kuri jį tik vartoja. Jiems ir skirti aliukai, pupytės ir visi kiti 69 dangūs. Bet jei grįžtume prie realybės, kai žmogus gali susižavėti saulėlydžiu, ant dar žalio lapo krintančiomis snaigėmis, iš po sniego augančiu purienos daigeliu, pamatytume, kad yra momentų, neapribotų jokių socialinių sluoksnių, kultūrinių ar išsilavinimo cenzų. Tai momentas, kai žmogus atsivėręs šitam suvokimui. Šį atsivėrimą galima lavinti, jis būna daugiau ar mažiau išpuoselėtas.

O tokią galimybę, tuos vartelius, kuriuos galima atidaryti, turime visi. Todėl kiekvieno pasaulyje yra vietos menui ir kūrybai. Yra vietos tam, kas galbūt buvo apleista daugybę metų, bet staiga atsirado galimybė, proga ir tie varteliai buvo paklibinti. Labai svarbu žmogui pamatyti kažkokį kitokį savo paties gyvenimą, santykį su pasauliu ir su savimi. Todėl šį projektą [konferencija „Meno įtaka žmogaus sveikatai“ – red. past.], į kurį aš truputėlį iš šono ateinu, nes aktyviai nedalyvavau, labai vertinu. Galvoju, kad tai bandymas paklibinti vartelius ir duoti sergantiems žmonėms galimybę dalyvauti mene (koncerte, parodoje, spektaklyje – nesvarbu).

Kokia meno reikšmė gydant sielos ar fizines ligas?

Esu psichiatras psichoterapeutas, o mūsų profesija – psichoterapija – turi labai daug krypčių. Viena jų – labai plati ir įdomi meno terapija. Meno terapija labai primityviai skirstoma į aktyviąją ir pasyviąją. Aktyvioji, kai žmogus pats kuria kažką meniško, išnaudoja savo kūrybiškumą. Pasyvioji, kai jis klausosi, žiūri, dalyvauja kažkokiame meniname veiksme. Tačiau abi šios rūšys turi tris pagrindinius  

Antras labai svarbus dalykas – išraiška. Dalykus, kurių žodžiais žmogus išreikšti nemoka ir negali, galima išreikšti per veiksmą. Yra daugybė išgyvenimų, kuriems išreikšti trūksta žodžių. O kai žmonės piešia, lipdo, muzikuoja, vaidina psichodramoje, viskas gali išlįsti kažkokiu simboliniu pavidalu, nekasdieniu veiksmu ar forma, spalva ar garsu. Ir tai duoda tai, ką mes vadiname katarsiu – išgyvenimai išliejami saugiai, be baimės būti nubaustiems. Atvirkščiai, tai tik dar labiau paskatinama. Išliejimas yra kaip užtvankos šliuzų pakėlimas, kad nubėgtų vanduo, spaudžiantis užtvanką, atrodo, taip, kad ji tuoj sugrius.

Galų gale trečias labai svarbus dalykas – susiformavimas per aktyvų dalyvavimą meno terapijoje, kad durelės būtų ne tik paklibintos, bet ir atidarytos, o žmogus rastų naujų galimybių. Kelerių metų pradėjo rašyti Žemaitė? Penkiasdešimt penkerių. O kiek daug liaudies menininkų pradėjo kurti išėję į pensiją... Žmogus dalį gyvenimo paskiria žodžiui „reikia“, pareigoms, prievolėms. Atėjus tam tikrai laisvei nuo šitų prievolių, jo kūrybiškumas galų gale sugeba išsilaisvinti. Vienas iš pagrindinių šiandieninio gyvenimo lozungų – greičiau ir daugiau, todėl bėgimas neleidžia žmogui pasižiūrėti į save patį. Gali nuskambėti paradoksaliai, bet liga priverčia žmogų sustoti. Kai žmogus pasižiūri į save kitaip, sustoja ir ima daryti kažką, ko nedarė bėgdamas, jis gali surasti kažką, kas parodys jam kitokias gyvenimo spalvas, galimybes, gal net prasmę. Tai labai garsus žodis, bet turbūt nėra nieko baisesnio, kaip gyventi beprasmį gyvenimą. Manau, kad, kai kalbame apie meną ir ligą arba meną ir asmenybę, tai neatsiejami dalykai. Tai varteliai, pro kuriuos galima išleisti savo kūrybiškumą.

Kaip reaguoja žmonės, gavę į rankas, tarkim, teptuką? Koks jų požiūris į gydytoją psichiatrą?

Manau, kad visi specialistai su priešdėliu „psicho-“ mūsų kultūroje turi neigiamą ženklą ant kaktos. Deja, bet kol kas mūsų žmonėms pasiryžti ateiti pas psichoterapeutą, psichiatrą labai sunku. Pas psichologą jau tampa truputį lengviau. Bent jau nėra baimės, kuri yra einant pas pirmuosius du: aš būsiu kažkaip „diagnozuotas“, turėsiu ant kaktos etiketę ir tai baigsis kažkaip tragiškai. Atėjusiam žmogui tikrai niekas iš karto teptuko į rankas nekiš. Ne tik kad nekiš – net ir neduos, jei jis pats norės, nes kol kas labai daug konservatyvių pažiūrų specialistų, kurie linkę gydyti tik tabletėmis ir galvoti, kad viskas yra smegenų biochemija. O kad smegenų biochemija priklauso nuo žmogaus biografijos, nuo jo santykio su svarbiausiais žmonėmis, nuo to, kaip jis apskritai mato save ir savo gyvenimo prasmę šitame pasaulyje, kažkaip daug sudėtingiau priimti ir patiems pacientams, ir specialistams. Taigi čia dar reikės daug darbo.

Tačiau šis projektas rodo, kad daigeliai jau kalasi. Atviras kalbėjimas žmogui gali parodyti, kaip gauti pagalbą. Menas ir kūryba yra vienas iš resursų. Tai potencialas. Pavyzdžiui, ten, kur gydomi žmonės, turintys įvairių psichikos sutrikimų, beveik visiems siūloma vienokia ar kitokia meno terapija. Iš pradžių jie labai dažnai daro tai su įtarumu, nepasitikėjimu, bet pamažu pamato, ką gali patys apie save sužinoti ir kaip jiems gali palengvėti nuo to, ką daro. Žinoma, ne visiems – gali būti, kad mūsų dureles gyvenimas užmūrijo tokiomis plytomis, kad jų pramušti nebeišeina. Apie kokį vartelių klibinimą tada gali eiti kalba? Bet jei vis dėlto durelės prieinamos, atidaryti kartais pavyksta labai įdomiai.

Taigi šie dalykai suvokiami kaip gana normalūs. Kiti dalykai suvokiami kaip gerokai sudėtingesni, pavyzdžiui, kai reikia kalbėti bet ką, kas ateina į galvą, nesvarbu, keista, juokinga, gėdinga ar netinkama. Kaip pasakai šią pagrindinę psichoanalitinę taisyklę, žmogus žiūri į profesionalą kaip į paskutinį „durnių“. Kaip tai viską sakyti? Kur, kada ir kas galėjo viską sakyti? Visada reikia galvoti, ką sakai! Apskritai lietuviškas priežodis „patylėsi – negailėsi“ yra geležinė taisyklė. Mes kalbame apie tai, kad žodinis gydymas, psichoterapija nelengvas procesas. O menu truputį lengviau save išleisti iš savęs ir tada kartais net pamatyti save iš šono. Bet tai irgi procesas. Tam žmogų reikia paruošti, paaiškinti, ko siekiama, ką jis gali, ko negali gauti, kad neturėtų nereikalingų vilčių. Tai elementarūs, bet būtini paruošimo etapai.

O kaip suprasti, kad žmogui, kuris turi kažkokių bėdų, tiks viena ar kita meno terapijos rūšis?

Čia truputėlį prasčiau, nes kol kas pas mus galimybių labai mažai. Kokio tipo specialistas toje įstaigoje dirba, tokios meno terapijos žmogus ir tegali tikėtis. O pasirinkimo, ar lipdyti, ar tapyti, ar groti, ar drožinėti, nėra. Mačiau tokią kliniką ne taip toli nuo mūsų, Gotlando saloje, Visbio mieste. Ten galima rinktis. Bet čia turtingos visuomenės galimybės. Mes kol kas – gana skurdi visuomenė, todėl turime suvokti, kad net ir kūrybai, meno terapijai reikia daug kūrybos, kad ji galėtų vykti.

Rasa Pekarskienė, LRT radijo laida „Sveikata“

LRT logotipas

Prieš protestuotojus Tailande panaudotos ašarinės dujos

0
0

Pasiryžę daryti spaudimą, kol Tailando ministrė pirmininkė bus nuversta, protestuotojai sekmadienį šturmavo valstybinės televizijos studiją ir policijos pastatą, ten tikėdamiesi rasti Yingluck Shinawatra. Nacionalinės Tailando televizijos darbas nebuvo sutrikdytas, ji ir toliau tęsė savo reguliarias transliacijas.

Protestuotojai bandė įsiveržti ir į vyriausybės pastatą, tačiau policija jiems atgrasinti panaudojo ašarines dujas. Kaip pasirodė,  tik prasidėjus neramumams, Y. Shinawatra savo biurą perkėlė į kitą vietą.

Kaip tikino su protestuotojais derybas vedę pareigūnai, protestuotojų yra šimtai. Ir jei jų bandymas užimti Vyriausybės pastatą, kontroliuoti jo prieigas būtų sėkmingas, protestuotojai turėtų vieną simbolinę pergalę prieš valdančiuosius. 

Ministrė pirmininkė yra anksčiau tikinusi, kad „smurtas, siekiant išvaikyti protestuotojus, naudojamas nebus". Tačiau situacija yra šiek tiek kitokia: policija yra gavusi orderį suimti protestų lyderį Suthep Thaugsuban. Be to, šeštadienio susirėmimų metu Bankoke du žmonės žuvo, dar 45 buvo sužeisti.

Abi pusės viena kitą kaltina provokacija. Iki šio šeštadienio jau mėnesį trunkantys protestai buvo taikūs. Tačiau paskutinėmis dienomis demonstrantai taikėsi į strateginius, aukštesnio lygio pastatus, tokius kaip ministerijos. Penktadienį jie buvo susirinkę ir prie kariuomenės būstinės vartų, reikalaudami kariškių pagalbos verčiant vyriausybę. Iki šiol kariuomenė yra likusi nuošalyje.

Protestuotojai savo veiksmus pradėjo tada, kai pradėtas svarstyti vyriausybės remiamas amnestijos įstatymo projektas, kuris leistų buvusiam lyderiui Thaksin Shinawatrai grįžti į valdžia. Šiuo metu galimybės grįžti jis neturi, nes už korupciją yra nuteistas dvejetui metų.

Ministrės pirmininkės kritikai tikina, jog ji – yra savo brolio Thaksin marionetė, ir kad postą užima tik tol, kol jos brolis grįš iš kalėjimo vietos.

Parengta pagal CNN

 

 

Bernardinai.lt

Jubiliejiniame XXX Vilniaus aukcione – laiko patikrinti autoriai ir nauji vardai

0
0
Augustinas Savickas „Gėlės rusvame fone“

Gruodžio 13 d. 18 val. Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10, Vilnius) įvyks XXX Vilniaus aukcionas. Aukciono ekspozicija veiks gruodžio 11–12 d. 10–18 val., gruodžio 13 d. 10–14 val. Elektroninę aukciono katalogo versiją galima peržiūrėti internetinėje svetainėje www.menorinka.lt.

XXX Vilniaus aukcione pristatoma įvairiapusė kolekcija nuo Vilniaus ir Kauno meno mokyklų autorių, išeivijoje ir Lietuvoje kūrusių dailninkų iki mums mažiau žinomų bei egzotiškų užsienio menininkų vardų.

Šios kolekcijos dėmesio centre – Jonas Buračas (1898–1977) – vienas talentingiausių Lietuvos peizažistų, akvarelistas, kuriam būdinga atidi gamtos stebėsena, impresionistinis šviesos perteikimas, pagarba natūrai. Aukciono rinkinyje pristatomi devyni skirtingų laikotarpių J. Buračo peizažai, kurių kainos svyruoja nuo 1500 litų iki 5200 litų.

Jubiliejinio XXX Vilniaus aukciono rinkinio akcentai – retai rinkoje cirkuliuojantys kūriniai; tai  Antano Gudaičio (1904–1989) XX a. 7 dešimtmečio kaimo sodybą vaizduojanti drobė, Justino Vienožinskio (1886–1960) 1958 metų „Skulptoriaus Kosto Narkevičiaus portretas“, Jono Mackevičiaus (1872–1954) 1925 metų „Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios interjeras Asyžiuje“, Sofijos Romerienės (1885–1972) 1948–1950 m. drobė „Hampton Court rūmų Londone interjeras“, Boleslovo Buikos (1876–1940) 1920 m.  akvarelė „Venecijos peizažas“ bei kiti.

Besidomintys atskirais žanrais ar temomis aukciono kataloge ras ne tik kokybiškų prieškarinių peizažų, interjerų vaizdų, bet ir modernių abstrakcijų – Leono Katino (1907–1984) 1980 metų didelio formato drobę „Saulės kompozicija“,  Mikalojaus Šalkausko (1935–2002) 1962 metų aliejinę kompoziciją, savitų natiurmortų – Augustino Savicko (1919–2012) lyrišką drobę „Gėlės rusvame fone“, Bronės Mingilaitės-Uogintienės (1919–1983) džiaugsmingą „Natiurmortą su gėlėmis“, klasikinį Jono Čeponio (1962–2003) 1975 metų darbą bei kitus. Rinkinyje pristatomi ir scenografijos darbai – Mykolo Labucko (1921–1998) operos ir baleto projektai, rusų dailininko Aleksandro Golovino (1863–1930) spektaklių kostiumų eskizai.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į pristatomą Jono Meko (g. 1922) sidabro bromido fotografiją vaizduojančią Andy Warholą ar egzotišką Kubos dailininko Wifredo Lam (1902–1982) šilkografiją bei kitus.

XXX Vilniaus aukciono rinkinį sudaro 90 kūrinių, kurių kainos svyruoja nuo 300 litų iki 29 tūkst. litų.

Bernardinai.lt

Inga Filipovič. Noriu arti ir pamiršti savo negalią

0
0

Spektaklis „Stiklinis žvėrynas“

P. Kielės nuotrauka

„Kartais jaučiuosi tokia vieniša, kad nors stauk“, – prisipažįsta vežimėliu judanti 126 cm ūgio Inga Filipovič. Anot moters, ją siutina visuomenės požiūris, kad negalią turintys žmonės turi sėdėti užsidarę namie.

„Labiausiai stabdo nepritaikyta aplinka – ji padėtų keisti žmonių požiūrį. Daug kas galvoja, kad jei tu neįgalus, tikrai verta sėdėti namuose, pavartyti vieną kitą knygą, paspaudinėti televizijos pultą ar merdėti internete. Stogas gali nuvažiuoti. Man tokių dalykų nepakanka“, – teigia Ingute aplinkinių meiliai vadinama 36-erių moteris, kuri stengiasi susitikti su sveikaisiais ir laužyti stereotipus apie negalią turinčius žmones.

Praeiviai išvertė iš vežimėlio

Pašnekovė mano, kad aplinkos nepritaikymo problema tarsi užburtas ratas – valdininkai sako, kad neįgalieji niekur neina, o neįgalieji nesirodo, nes paprasčiausiai negali pravažiuoti. Anot I. Filipovič, visuomenė nėra pripratusi matyti neįgaliuosius, todėl juos sutikus, nežino, kaip elgtis

 „Vieną kartą laukiau stotelėje prie Vilniaus Žaliojo tilto. Atvažiavo autobusas, žmonės manęs net nepaklausė, ar man jis tinka. Aplinkiniai tiesiog griebė mane už vežimėlio ratų – apsiverčiau, dribau. Guliu ant šaligatvio, vežimas ant manęs. Pakėlė, pasodino, išmestus telefonus vos ne į dantis įkišo ir įkėlė į man net netinkantį autobusą. Man teko pravažiuoti visą maršrutą ir grįžti į tą pačią vietą“, – nemalonų incidentą prisimena I. Filipovič.

Anot moters, žmonės neturėtų bijoti paklausti paties neįgaliojo, ar jam reikia pagalbos. Tai svarbu, nes reikia žinoti, už kurios vežimėlio vietos paimti, kad sėdintis žmogus neišgriūtų ant žemės.

„Svarbiausia – neimti už ratų, nes jie sukasi. Pagriebus už jų, neįgalusis gali apsiversti, o vežimėlis atsidurs ant jo. kiekvienas vežimėlis keliamas skirtingai, bet geriausia imti už rėmo, nes jis stabilus“, – pataria pašnekovė.

I.Filipovič apgailestauja, kad labai maža dalis universitetų yra pritaikyti žmonės turintiems negalią. Ji norėtų studijuoti aktorystę, tačiau seni Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pastatai tam trukdo. Pasitaiko atvejų, kad net ir įrengta technika ne visur galima pasinaudoti.

„Pavyzdžiui, Vilniaus universitete šalia laiptų yra įrengtas keltuvas. Juo negali naudotis, nes neturi rakto. O jį turi budintis asmuo, kuris sėdi kažkur kitur. Jį reikia surasti. Jei atvažiuoji vienas – laiptų neįveiksi“, – tvarką nupasakoja pašnekovė.

Tačiau moteris džiaugiasi, kad laikui bėgant jos mėgstamiausiose vietose – Nacionaliniame dramos ir Mažajame teatruose – buvo sukurta visa infrastruktūra, leidžianti neįgaliesiems kliūtis įveikti savarankiškai ir oriai. Dėl to, anot I. Filipovič, neįgalieji turėtų būtų dėkingi praėjusiais metais mirusiam režisieriui Artūrui Šablauskui.

Sveikiesiems aiškina, kad negalia – ne AIDS

I.Filipovič savanoriauja vienoje nevyriausybinėje organizacijoje, kuri organizuoja neįgaliųjų ir sveikųjų susitikimus. Asmeninių pokalbių metu moteris pastebi, kad žmonės nori paklausti, bet bijo, kompleksuoja.

„Tuomet sakau, kad esu gyvas žmogus – manęs nereikia bijoti. Tu žiūri man į akis ir drebi. Juk negalia nėra užkrečiamas dalykas. Jei ir apkabinsi mane, negalia neapsikrėsi – tai ne AIDS ir ne gripas. Tai – mano fizinis sudėjimas ir nesu kalta, kad mano kūnas kitoks. Kiekvienas savyje randame trūkumų, o maniškiai labai akivaizdūs – lyg ant padėklo“, – apie bandymus griauti stereotipus sako pašnekovė.

Moteris teigia, kad iš neįgaliųjų yra ko pasimokyti net jai pačiai – prikaustyti prie vežimėlio žmonės gali suteikti optimizmo.

„Pabendravusi su žmogumi, kuriam sulaužytas kaklas, o jis vis tiek šypsosi ir bando traukti iš juodos nuotaikos, kviečia šokti, pasisemiu optimizmo ir jaučiuosi tikra galiūnė. Tuomet galvoju: kodėl aš save keikiu?“, – prisiminusi vienoje stovykloje sutiktą vyrą klausia I. Filipovič.

Nupjautas galūnes matuoja kas kelis metus

Pašnekovė stebisi Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos metodais. Anot jos, kompensacijos mechanizmai kartais nesuveikia ir neįgalūs žmonės negauna kompensacijos vien todėl, kad reta diagnozė neįrašyta į sąrašą.

„Jei tavo liga nepatenka į sąrašą, nors tu ir esi neįgalus, kompensacijos, pavyzdžiui, pritaikytam automobiliui negausi“, – sako ji.

I.Filipovič pateikia dar vieną absurdą primenantį pavyzdį ir sako, kad toks elgesys, kai tarnyboje reikia lankytis kas kelis metus, yra sunkus tiek morališkai, tiek fiziškai.

„Pažįstu žmonių, kuriems amputuota galūnė ir neįgalumas buvo skirtas dviem metams – jie eina į medikų komisiją kas du metus. Gydytojai matuoja tą galūnę – kiek ataugo – kaip sliekui kokiam. Juk mes ne sliekai, mes – žmonės.  Turiu pažįstamų, kurie kas kelis metus lankosi toje komisijoje, kad vėl suteiktų nedarbingumo procentą“, – apie biurokratinius procesus pasakoja moteris, kuriai nedarbingumo lygis yra suteiktas iki pensinio amžiaus.

A.M. Brazauskas žadėjo kampą Valdovų rūmuose

Nors I. Filipovič turi daug užsiėmimų, vienas tiesiogine to žodžio prasme užima labai daug vietos. Moteris kolekcionuoja tušinukus. Šiuo metu įvairiose kambario vietose jų – 1422. Visos rašymo priemonės skirtingos, atvežtos iš įvairiausių pasaulio kampelių.

„Kartais jaučiuosi tokia vieniša, kad nors stauk, bet pažiūriu į tušinukus ir suprantu, kad neturiu teisės liūdėti, kai tiek žmonių apie mane galvoja. Ir net tie, kurių nepažįstu“, – apie tai, kad dovanų sulaukia iš nė karto nematytų žmonių, pasakoja vilnietė.

Pašnekovė sako, kad norėtų atidaryti tušinukų muziejų. Jos kolekcijoje paprastų rašymo priemonių – mažuma. Raibuliuojančiame margumyne galima pamatyti ir miniatiūrinį vienspalvį, ir gigantišką, apkaišytą plunksnomis, tušinukus.

„Algirdas Mykolas Brazauskas sakė, kad kai turėsiu 3000 tušinukų, skirs kampelį Valdovų rūmuose jiems eksponuoti. Kai prezidentas mirė, aš turėjau tik 800. Dabar truputį sustojo pilnėjimas, nes pasitaiko, kad atsiunčia vienodus“, – apie kruopščią rašiklių atranką pasakoja kolekcininkė.

Traukia menai

I. Filipovič tiesiog įsimylėjusi sceną. Sako, kad be jos negalėtų gyventi. Moteris yra vaidinusi ne viename spektaklyje kartu su profesionaliais aktoriais, lankė fotografijos, taikomosios dailės ir odos dirbinių kursus, taip pat vyksta į orientacinio sporto varžybas.

„Darau papuošalus iš karoliukų, bet daugiausiai dovanoms. Buvo periodas, kai bandžiau pardavinėti. Tačiau galutinė kaina nebuvo tokia jau maža, nes medžiagos ne pigios, o dar darbo kaina... Bet apyrankei padaryti reikia 3 val. darbo be pertraukų – atiduoti už savikainą neapsimoka. Todėl tai liko hobiu“, – pasakoja pašnekovė.

Šiuo metu I. Filipovič Vilniaus kameriniame teatre su režisieriumi Mariumi Mačiuliu ir jo komanda rengiasi šeštajai spektaklio „Vertėjas“ premjerai.

„Aš atlieku nebylų Lietuvos vaidmenį. Atstovauju tą mūsų vargšę mažą Lietuvą. Neturiu nei vieno žodelio. Man net neleista parodyti emocijų. Sėdžiu ir žiūriu į vieną tašką. Visi sujuda – ir aš šiek tiek. Daugiau man nieko neleido padaryti. O iš tikrųjų taip norisi, taip norisi“, – apie būsimą pasirodymą pasakoja I. Filipovič.

Moteris norėtų aktyviau užsiimti fotografija, tačiau sveikatos būklė neleidžia kelti sunkios aparatūros. Jos žodžiais, dar tuomet, kai lankė fotografijos būrelį mokykloje, foto laboratorijoje tiesiog kaifuodavo.

Norėtų studijuoti Maskvoje

Neseniai I. Filipovič sužinojo, kad Maskvoje yra įkurtas specializuotas menų institutas. Tiesa, iki šiol jis buvo orientuotas į akluosius ir kurčiuosius, tačiau dabar vyksta pastato pritaikymas judėjimo negalią turintiems žmonėms. Moteris sako, kad ten studijuojantiems nuolaidų niekas nedaro – galvos skausmu nuo paskaitų neišsisuksi.

„Instituto atstovė man sakė: ariam ir viskas – pamirštam savo negalias. O man to ir reikia. Didelė problema yra studijų kaina. Vienas semestras kainuoja 185 tūkst. Rublių (apie 14,5 tūkst. Lt – LRT.lt). Aišku, prisideda ir kitos išlaidos – kelionė iki Maskvos, būstas, maistas“, – kliūtis studijuoti svetur vardija pašnekovė.

Tačiau I. Filipovič nenuleidžia rankų. Ji teigia, kad jei pasiseks įstoti, kreipsis į labdaros ir paramos fondus. Be to, pažangiems studentams mokestis gali būti grąžinamas: „Aš mokytis netingiu, o scenoje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje.“

Liucija Zubrutė

LRT logotipas

Kroatai balsuoja referendume dėl šeimos apibrėžimo

0
0

Kroatijoje vyksta prieštaringai vertinamas referendumas, kuriame siūloma uždrausti tos pačios lyties asmenų  santuokas.

Rinkėjai turi nuspręsti, ar patvirtinti pakeitimus Kroatijos konstitucijoje, kuri santuoką apibrėžtų tik kaip vyro ir moters sąjungą.

Šeštadienį šimtai gėjų teisių rėmėjų dalyvavo eitynėse Kroatijos sostinėje Zagrebe, reikšdami savo nusistatymą prieš referendumą.

Peticija, atvėrusi kelią referendumui, buvo sudaryta katalikų grupės. Ji surinko daugiau nei 700 tūkst. parašų.

Referendume keliamas štai toks klausimas: „Ar sutinkate, kad santuoka – sąjunga tarp moters ir vyro?“

Jei atsakymas į šį klausimą yra „taip“, Kroatijos aukščiausiame įstatyme bus pakeista nuostata, ir homoseksualų santuokos bus uždraustos.

Remiantis atliktų apklausų duomenimis, tikimasi, jog 59 proc. Kroatų balsuos teigiamai, tik apie 30 proc. turėtų atsakyti neigiamai.

Statistikos departamento duomenimis, maždaug 90 proc. šalies populiacijos yra Romos katalikai, o bažnyčia šiuo atveju itin smarkiai palaiko referendumą ir teigiamą pasisakymą jame.

Šis balsavimas taip pat palaikomas ir parlamente. Už jį pasisakė 104 parlamento nariai (parlamente yra 151 narys).

Vyriausybė, žmogaus teisių aktyvistai bei žymūs visuomenės veikėjai nusistatę prieš referendumą ir ragina žmones balsuoti prieš. 

Parengta pagal BBC

Bernardinai.lt

Ar cezario pjūvis gali pakeisti žmoniją?

0
0

Cezario pjūvis yra labai pavojingas, sako Naujosios Europos chirurgijos akademijos prezidentas Michaelas Starkas. Anot jo, ši operacija gal ir nesunaikins žmonijos, bet tikrai gali ją pakeisti.

Pasak M. Starko, dabartinę žmogaus gimimo eigą lėmė milijonai metų vystymosi. „Kūdikiai, kurių galvos buvo didesnės, negalėjo gimti – jie mirdavo įsčiose. Todėl šiandien vaiko galvos ir moters klubų santykis toks svarbus. Jei nebebus svarbus – ko jūs tikitės?“ – klausia chirurgas, neseniai viešėjęs Vilniuje ir skaitęs savo pranešimą konferencijoje „Gimdymo modeliai: galimybės ir teisė rinktis“.

Dabar Lietuvoje maždaug vienas iš keturių gimdymų baigiasi cezario pjūviu, Kinijoje – pusė. O Jūs paminėjote, kad kai kur jų atliekama dar daugiau. 

Taip, kai kuriose Kinijos ligoninėse net per 90 proc. gimdyvių atliekamas cezario pjūvis. Nematau jokių rimtų priežasčių tokioms dažnoms operacijoms. Kai kur Brazilijoje rodiklis irgi apie 80–90 proc. Viskas prasideda nuo didelio nesusipratimo. Kai kurie gydytojai ir moterys mano, kad cezario pjūvio operacija nekelia jokių pavojų ir kad moteriai toks būdas patogesnis.

Dažnai minimas skausmas – dėl cezario pjūvio jo mažiau ir per, ir po gimdymo.

Taip, dėl skausmo ir panašių priežasčių. Tačiau šiais laikais skausmą slopina epidurinė nejautra ir kitos priemonės. Problema – daug gydytojų ir net kai kurie mokslininkai, pavyzdžiui, iš Vienos universiteto, skatina atlikti cezario pjūvį. Mea culpa – prie to prisidėjau ir aš. Dėl mano sukurtos cezario pjūvio technikos operacijos tapo paprastesnės, tad kai kurie žmonės daro spaudimą moterims rinktis operacijas, jas užsisakyti iš anksto, net kai tam nėra poreikio.

Šiandien konferencijoje šnekėjau apie žmonijos ateitį – kas bus, jei daug žmonių gims po cezario pjūvio. Dabar svarbu, kad moters dubuo ir kūdikio galva būtų atitinkamo dydžio, kad vaikas galėtų ateiti į pasaulį gimdymo takais. Taip sukūrė gamta, iš dalies todėl vaikas gimdoje išbūna būtent 9 mėnesius. Jeigu šis santykis taps nebesvarbus, kam tada reikia gimdyti vaiką po devynių mėnesių – gal jis gimdoje galės pabūti ilgiau? Taip gali nutikti ne iš karto, o, tarkime, po 10 tūkst. metų. Manau, visa žmonija gali pasikeisti – tai labai pavojinga, ir nežinome, kokia bus ateitis, jei karta po kartos gims per cezario pjūvio operacijas.

Ar šie žodžiai pagrįsti moksliškai? Ar Jūs šiek tiek spėliojate, juokaujate sakydamas, kad dėl cezario pjūvių žmonių kaklai gali tapti trumpesni, o galvos didesnės?

Tai – ne juokas. Mes žinome. Pagal Charleso Darwino aprašytą evoliucijos teoriją, dabartinę žmogaus gimimo eigą nulėmė milijonai metų vystymosi. Tie kūdikiai, kurių galvos buvo didesnės, negalėjo gimti – jie mirdavo įsčiose. Todėl šiandien vaiko galvos ir moters klubų santykis toks svarbus. Jei nebebus svarbus – ko jūs tikitės? Nesakau, kad cezario pjūvis sunaikins žmoniją. Bet ji tikrai gali pasikeisti.

Lietuvoje augantis cezario pjūvių skaičius aiškinamas įvairiai. Pavyzdžiui, gydytojai kartais sako, kad šiuolaikinės moterys nebemoka gimdyti, jų kūnai tam nepasiruošę, nes žmonės dirba mažiau fizinio ir daugiau protinio darbo. Ar sutiktumėte?

Visiškai ne. Cezario pjūvių skaičius augti pradėjo prieš 30–40 metų. Nežinau, kaip, bet Vokietijoje XX a. 4-ojo dešimtmečio rodiklis buvo 2–3 proc. 50–60 metų negalėjo pakeisti moterų prigimties. Netikiu, kad šiandieninė moteris labai skiriasi nuo moters prieš pusšimtį metų. Tai tik pretekstas atlikti daugiau cezario pjūvių. Gamta stipresnė už vietinius įpročius ir kai kurių gydytojų akušerių ginekologų idėjas.

Lietuvoje ligoninės iš ligonių kasų gauna daugiau pinigų už cezario pjūvius, nekomplikuoti gimdymai – pigesni. Kai kas sako, kad noras pasipelnyti yra viena iš priežasčių, dėl kurių medikai ir rekomenduoja operacijas, jeigu tik yra argumentų.

Šiandien buvau klinikose Kaune ir, remdamasis tuo, ką pamačiau, sakyčiau, kad toks pasakymas – visiška netiesa. Man labai gerą įspūdį paliko aukštas gimdymo skyriaus darbo organizavimo lygis, profesionalumas. Svarbu, kad vietiniai žmonės tai žinotų. Standartai – kaip bet kurioje kitoje ligoninėje Europoje, kuriose teko lankytis, gal netgi geresni. Nemanau, kad sprendimus lemtų finansiniai argumentai. Priešingai. Kaip suprantu, dauguma pjūvių atliekama, nes tai tretinio lygio ligoninė, suvažiuoja daug didelės rizikos grupės gimdyvių.

O jei kas nors daro cezario pjūvius dėl finansinių sumetimų – tai kriminalinė veikla, nesvarbu, ar taip dirba valstybinė ligoninė, ar privatus gydytojas. Juk kiekviena operacija turi būti atliekama, kai yra indikacijų. Negali pašalinti gimdos ar atlikti cezario pjūvio, jei nėra priežasčių. Suprantu, kad operacija reikalinga įvairiais atvejais, nors ne visada tam pritariu. Pavyzdžiui, jei vaikas gimsta sėdmenimis į priekį, jo galva didelė ir numanomas svoris apie 5 kg, kai nėščiosios kraujo spaudimas aukštas. Arba (pateisinu ir tokius atvejus) jei kūdikio laukiasi moteris, patyrusi daug persileidimų. Pagaliau artėja gimdymas, kuris gali baigtis sėkmingai, tad norisi maksimaliai užtikrinti saugumą.

Tačiau jei vaikas gimsta po cezario pjūvio, jam padaroma žalos. Pirmiausia, jis negauna natūralios mikrofloros iš mamos gimdymo takų – tai jo virškinimo sistemai būtinos bakterijos. Antra, jis nepatiria streso, kuris reikalingas jo brendimui. Yra daug priežasčių operacijos nedaryti. Ir jei kas nors, nepaisydamas šių dalykų, atlieka cezario pjūvį dėl pinigų, tai – nusikaltimas.

Vis dėlto medikai susiduria ir su moterų noru rinktis cezario pjūvį. Galime perskaityti ir viešų pasisakymų, kad moterys prašė operacijos, nes taip atrodė saugiau, norėjo planuoti laiką, greičiau grįžti į darbą ar panašiai. Ką Jūs apie tai manote?

Jei tokie dalykai nutinka, jei moterys prašo cezario pjūvių – taip yra tik todėl, kad joms trūksta išsilavinimo, informacijos. Jei moteris žinos argumentus už ir prieš, operacijos neprašys. Aš kaltinu ir kai kurių universitetų profesorius, kurie moksliniuose darbuose rašo, esą planuotas cezario pjūvis moterims yra geriau. Tai irgi daroma dėl žinių trūkumo. Tad reikia lavinti ir moteris, ir gydytojus.

Pasaulinė sveikatos organizacija yra paskelbusi, kad idealus cezario pjūvių rodiklis šalyse būtų apie 15 proc. Kaip tai apskaičiuota? Ar sutinkate su juo?

Nesutinku, nors žinau, kad ši organizacija taip skelbia. Sakyti, kad operacijų skaičius turi būti vienoks ar kitoks, yra sakyti, kad vyrų ūgis turi būti 1,70 m, o moterų – 1,64 m. Tikiu, kad kiekvieno cezario pjūvio reikalingumas turi būti vertinamas pagal konkrečią situaciją. Jei atrodo, kad ligoninė jų atliko per daug, reikia tikrinti, kokios buvo indikacijos.

Kaip vertinate faktą, kad Lietuvoje maždaug kas 4 vaikas gimsta po cezario pjūvio?

Jau turbūt supratote, kad atsakymo nepasakysiu, nebent žinočiau, kokios buvo indikacijos. Jei jos buvo tikslios – puiku. O gal, tikrindamas informaciją, sužinočiau, kad didelės rizikos atvejų buvo daug, bet operacijos atliktos tik daliai. Tada gal padaryta žala? Reikia žinoti, koks tokių sprendimų rezultatas. Koks yra protinis pajėgumas tų vaikų, kai jiems sueina 5–6 metai? Apibendrinimai nieko nerodo, reikia tyrinėti konkrečius atvejus ir priežastis.

Kokias tendencijas šioje medicinos srityje prognozuojate?

Kaip tik šiuo metu atliekame didžiulį projektą – tai daugiau nei paprastas mokslo tyrimas. Į mane kreipėsi penkių prancūziškai kalbančių Afrikos valstybių atstovai dėl cezario pjūvių ir kitų su gimdymu susijusių sričių kokybės kontrolės. Aš dėl to kreipiausi į FIGO, ketiname atlikti tyrimą. standartizuoti rodiklius ir operacijos atlikimo techniką. Taigi po 2–3 metų galėsime pranešti šios studijos rezultatus. Tikiu, kad, jei standartizuosime ne tik operacijos atlikimo techniką, bet ir indikacijas, bus galima tvirčiau pasakyti, kuriais atvejais cezario pjūvis yra tinkamas sprendimas. Tai bus tęstinė studija. Domėsimės, kaip klostosi gyvenimas tų vaikų, kurie gimė atlikus cezario pjūvį, nors jam atlikti indikacijų nebuvo. Taip pat tų, kuriems gimstant operacija nebuvo atlikta, nors priežasčių ją rinktis buvo. Palyginsime rezultatus, galėsime pasakyti, kas yra optimalu. Niekada nesakysime, kad teisinga, nes padėtis gali keistis.

Giedrė Čiužaitė, LRT radijo laida „Mes, moterys“

LRT logotipas


Kun. Vytenis Vaškelis. Apie adventą ir kunigų automobilius

0
0

Rašymo temą siūlo gyvenimas. Antai neseniai mus sukrėtė į tragišką avariją patekusio Biržų klebono kun. Daliaus Tubio mirtis, kurios artumas skatina mus tarti: „Dieve, išliek gailestingumo vandenis jam amžinybėje, o jo mamai suteik savosios stiprybės išgyventi skausmingiausią netektį...“

Advento sekmadienio Evangelijos kvietimas stengtis puoselėti sąmoningą bei ramų budrumą tiesiogiai nėra taikomas velioniui kun. Daliui, nes akivaizdu, kad prieš jo visureigiui lemtingai susiduriant su krovininiu automobiliu, matyt, dėl širdies veiklos sutrikimų, buvo netekęs sąmonės. Kai kurie internetiniai dienraščiai, nebeapsiribodami nuosaikiu liberalumu bei sekuliarizmu, dvasininko žūtį pasigavo kaip nevienadienę sensaciją, ir kaip paprastai būna, nepraleido progos „įgelti“ net tokiomis skaudžiomis aplinkybėmis Anapilin išėjusiam ir dideliu veiklumu Kristaus vynuogyne pasižymėjusiam Bažnyčios atstovui. Žiniasklaida, eskaluodama šį įvykį, užuot nors keliais žodžiais užsiminusi apie žmogišką asmens būties trapumą ir žmogaus egzistencijos žemėje išskirtinę vertę, ėmė akcentuoti šalutinį dalyką – a. a. kun. Daliaus automobilį, kuris buvo nepataisomai sugadintas.

Šią kunigo netektį vertindami krikščionišku požiūriu, sakome, kad tai – pirmiausia paslaptingas Visagalio Dievo planas, nuo kurio didžiosios nežinomybės šydas, kol gyvename žemėje, nebus nuimtas, nes Jis leido savo uoliam tarnui išeiti Ten, iš kur nebesugrįžtama čionai ir nesidalinama patirtais įspūdžiais... Kai kurie Biržų parapijiečiai, patyrę sunkiai žodžiais apibūdinamą praradimą, gali klausti: „O kodėl mūsų gerbiamo klebono nuo šios mirties neapsaugojo Aukščiausiasis?“ Šio atsakymo pagrindinę svarstymo mintį formuluoja ne mūsų determinuoto mąstymo ribotumas, bet Jo neaprėpiamos Širdies gerumas bei bedugnius vandenynus pranokstančių Jo minčių įžvalgumas. Neabejojame, kad po netikėto iškeliavimo iš pasaulio, dabar kun. Daliui atsivėrė tie palaimintos amžinybės horizontai, kuriais jis tikėdamas skelbė ir dėl kurių buvo pašauktas gyventi, idant peržengęs mirties slenkstį, be galo džiaugtųsi Viešpačiu, suvokdamas, kokią didelę jis buvo gavęs kunigystės malonę, kurią, tinkamai panaudojęs, iš Dievo Tėvo mylinčių rankų atsiima tai, kas jam, dar prieš Visagaliui sukuriant kosmosą ir gyvybės pradą, iš anksto buvo numatyta...

Vis dėlto negalime nutylėti žiniasklaidoje pučiamo burbulo apie velionio kunigo per avariją visiškai suknežintą automobilį. Objektyvumo dėlei tenka pripažinti, kad jo visureigis „Lexus“ išsiskyrė iš kitų automobilių savita prabanga. Pats jau „Lexus“ pavadinimo ištarimas byloja apie neeilinę prekę. Nors šio minėto automobilio vairuotojo žūties fakto akivaizdoje tolerantiškai vertinu jo buvusį pirkinį, nes, matyt, jis dalį lėšų buvo sukaupęs taupiai gyvendamas (tai liudija jį pažinoję kunigai), o kitus pinigus buvo gavęs kaip dovaną, tačiau, kai prisimename, jog gyvename visuomenėje, kurioje didelė dalis narių yra nepasiturintys ir stokojantieji, kai kurie dvasininkų daiktai, taigi ir pernelyg prabangios transporto priemonės, išsiskiriančios iš vidutinio žmonių pragyvenimo lygio, neretai gali būti pagrįstai vertinamos kritiškai.

Manau, kad būtų naudinga, jei mūsų krašto dvasininkai žinotų tokius lengvųjų automobilių specialistus – konsultantus, kurie, esant reikalui, galėtų kvalifikuotai patarti, kokį automobilį išsirinkti bei įsigyti, kuris būtų kokybiškas ir tinkamas tarnauti sielovados baruose bei kitose gyvenimo srityse. Be abejo, šie automobilių žinovai turėtų pirmiausia patys būti supažindinami, pavyzdžiui, atsakingų vyskupijų kurijų darbuotojų, kokių rūšių automobiliai (kad prabanga neduotų preteksto piktinti aplinkinių) labiausiai tinka kunigams. Net vyskupijų kunigų susirinkimų metu neprošal dar kartą būtų galima motyvuotai kalbėti ir, jei reikia, padiskutuoti dėl senų automobilių keitimo kitais...

Pradėdami laukti Kalėdų, iš naujo išgirskime Jėzaus balsą, kviečiantį ne tik budėti ir neleisti vagims įsilaužti į mūsų namus, bet pažvelkime į savo vidų ir klauskime: „Ar netyko į mūsų širdis įsibrauti priešas – nuodėminga ir klastinga mintis – ir pavogti mūsų laiką, ramybę ir vidinį džiaugsmą?“ Ištirkime save ir vaikščiokime stengdamiesi laikytis Kristaus bei Bažnyčios mokymo tiesų, turinčių tiesioginės įtakos mūsų gyvenimo tęstinumui po mirties.

Bernardinai.lt

Šimtai tūkstančių protestuotojų Kijeve vėl susirėmė su policija

0
0

Šimtai tūkstančių protestuotojų nustūmė geležines policijos užtvaras ir nepaisydami teismo draudimo vėl susirinko centrinėje Kijevo aikštėje, praneša Interfaks. Pagal liudininkų parodymus Twitter, opozocija jau užėmė Vyriausybės pastatą, jauni žmonės su kaukėmis buldozeriu bandė šturmuoti Prezidentūrą, mėtomi akmenys, dūminės bombos.

Nors opozicijos lyderiai tokius pastatų šturmavimus pavadino provokacija ir nuo jų atsiribojo, mitinguotojai vėl susirėmė su policija, kažkur girdėjosi šūviai. Vakarop specialūs policijos būriai skydais ir ašarinėmis dujomis išstūmė mitinguotojus iš centrinės gatvės. Pranešama apie dešimtys sužeistų mitinguotojų, sužeistų yra ir policininkų.

Premjero atstovas spaudai pareiškė, kad padėtis kontroliuojama, kad už neteisėtus veiksmus žmonės bus persekiojami, tačiau taikiai mitinguoti bus leidžiama. 

„Tai ne mitingas, tai revoliucija“, – iš tribūnos pareiškė vienas iš opozicijos lyderių Jurijus Lucenka.

Mitinguotojai taip pat nurinko puošiamą Kalėdinę eglutę – būtent ji ir buvo pretekstas šiąnakt Kijevo teismui uždrausti mitinguoti Maidano aikštėje, nes taip neva trukdoma ruoštis šventėms - ir ją papuošė Ukrainos ir ES vėliavomis.

Opozicijos teigimu, į mitingą susirinko 500 tūkst. protestuotojų, valdžios institucijos savo skaičių nepateikia.

Prieš mitingą pranešta, kad dėl šiurkščių policijos veiksmų prieš mitinguotojus, atsistatydino Kijevo policijos viršininkas, o generalinė prokuratūra pažadėjo ištirti kiekvieną skundą. Šiuos policijos veiksmus vakar pasmerkė JAV ir ES.

Tuo tarpu Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius pažadėjo padaryti viską, kad pagreitintų Ukrainos stojimą į ES, praneša UKrinform.

„Padarysiu viską, kas priklauso nuo manęs, kad pagreitinčiau Ukrainos ir ES suartėjimą, nepakenkiant Ukrainos ekonomikai ir kiekvieno jos gyventojo gyvenimui. Mes esam europiečiai ir mūsų kelias nulemtas istorijos“, – rašoma išplatintame V. Janukovyčiaus pareiškime.

Bernardinai.lt

Kun. Mozė Mitkevičius. Advento reikšmė

0
0

Šiek tiek neįprasta, kad naujieji liturginiai metai prasideda ne mums įprastu švelniu pasakojimu apie angelo Gabrieliaus apsilankymą pas Mergelę Mariją, derančiu prie jau uždegamų eglučių ir pasipuošusių Kalėdoms vitrinų, bet pasaulio pabaigos aprašymu, vaizdu, kuris labiau tiktų liturginių metų pabaigos iliustravimui.

Visgi adventas – ne tik mielų prakartėlių lankymas, kreipiantis žmonijos atmintį  įsikūnijimo įvykio link, bet taip pat žvilgsnis į laikų pabaigą, kai, anot Lewiso, Dievas pasirodys be jokios kaukės ir ištiks kiekvieną kūrinį arba neįveikiama meile, arba nenugalimu šiurpu. Susitikimas su mysterium tremendum neatrodo labai jaukus. Anot Karlo Rahnerio, negalime suvokti Antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo, ir mėgindami apie tai prabilti, imame mikčioti. Šiurpūs pasaulio pabaigos vaizdiniai ir su tuo susijęs Kristaus atėjimas verčia gūžtis. Mėginame slėptis nuo pastarosios advento prasmės būtent už tų sentimentalių prakartėlių ir blizgučiais aprengtų eglučių.

Ir vis dėlto neturėtume ignoruoti šios advento prasmės, nepaisant mūsų žinių ir patirties ribotumo, tam tikrų dalykų pažinimas pradžioje leidžia prasmingai pasitikti pabaigą. Tikroji Išganytojo įsikūnijimo, atėjimo į pasaulį prasmė, advento reikšmė labiausiai atsiskleis būtent laikų pabaigoje, kai išsipildys vienintelis Jėzaus Kristaus atėjimas, tebesitęsiantis ir šiuo metu. Būtent todėl Bažnyčiai adventas nėra praeities dalykas, apsiribojęs Senojo Testamento pranašystėmis apie Mesijo užgimimą, bet ir dabarties, kai tikėjimu, viltimi ir meile dalyvaujame žmonijos perkeitimo procese, prasidėjusiame, kai Dievas įžengė į žmonijos istoriją ir susiejo ją su savimi. Nuo tada ši istorija yra nenugalimas judėjimas link to, į ką šiandien Evangelija pranašiškai leidžia pažvelgti, į Dievo plane numatytą pasaulio atpirkimą ir Dangaus Karalystės triumfą.

Sunku tikroviškai įsivaizduoti, kad kai ateis žmonijos pabaiga, saulė iš tiesų aptems ir mėnulis liausis švietęs, žvaigždės kris iš dangaus ir dangaus galybės bus sukrėstos, kaip nurodo evangelistas Morkus. Ar tai reiškia, kad apokaliptiniai tekstai tėra fikcija? Kaip į juos turime žvelgti ir interpretuoti? Pirmiausia svarbu suvokti, jog Jėzus nėra pasakotojas, grįžęs iš ateities, iš pasaulio pabaigos, kur būtų visa patyręs ir dabar mėgintų tiksliai nupasakoti apokalipsės scenarijų. Jėzus neatsigręžia į mus iš ateities.

Vietoj to Jis yra su mumis. Jis žvelgia kartu su mumis, į nesuvokiamą ateitį. Dievo akivaizdoje, kaip žmogus, jis žino apie visko pabaigą, ir pripažįsta, kad pasaulio ir jo istorija turės pabaigą. Tai tendencija, polinkis baigtis, kuris įgimtas, būdingas visai žmonijai ir žemiškai tikrovei. Tokioje perspektyvoje jis regi ir savo paties mirtį. Taigi, Jis prabyla apie kūrinijos ribotumo patirtį, kuri yra ir mūsų pačių patirtis. Nusivylimas, ligotumas, skausmas, senėjimas, nesėkmes, mirtys – patirtys, kuriose mes gyvename ir kurias mėginame nuslopinti. Tai mūsų pasaulio pabaigos simptomai.

Pasaulio pabaiga nėra ateities dalykas, mėgintas įvairiais būdais ir istorijos tarpsniais tiksliai nuspėti, tai nėra chronologinis taškas, kurio laukiama. Kristaus atėjimas nebus susijęs su konkrečia vieta, greičiausiai nebus ir konkretaus teismo proceso, kurį galėtume stebėti išoriškai.

Evangelistas Lukas ragina budėti, suvokdamas Dangaus Karalystės priartėjimą ne laiko, bet ontologine, būties prasme. Ir mums, kaip ir Luko bendruomenei, kyla klausimas: kas bus su mumis? Čia ir dabar, kas bus su mūsų gyvenimu, kai regimi mūsų pasaulio pabaigos simptomai?

Advento laikotarpis kviečia įsižiūrėti ir atpažinti šiuos ženklus. Jau dabar kiekvienas širdies atsigręžimas, atsivertimas, kuris kviečia mus Šv. Dvasios veikimui ir vis labiau išlaisvina iš bet kokios priklausomybės, iš vergovės nuodėmei yra žmogaus Sūnaus apsireiškimas mumyse. Ir jau regime Jo garbę bei šlovę savo širdies debesyse. Taip prisidedame prie savo pačių ir pasaulio istorijos galutinio atbaigimo – tikėjimu Jėzaus kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Šis galutinio išsipildymo paveikslas jau dabar reiškiasi kiekvieno mūsų gyvenime per šv. Mišių auką. Budėti tuomet reiškia dalyvauti joje, būti to liudininkais.

Dvasinis akylumas, budrumas būdingas tikėjimo žmogui, žmogui, kuris susieja save su Viešpačiu ir atpažįsta Jo garbę bei šlovę kiekviename įvykyje ir kiekviename žmoguje. Anot Karlo Rahnerio, žmogaus Sūnaus veidas, kuriame, metui atėjus, išvysime savo nuosprendį, iš tiesų jau slėpiningai žvelgia į mus per kiekvieno žmogaus veidą, nes visi yra Jo broliai ir seserys: per tyrą kūdikio veidą, rūpesčių prislėgtą vargšo veidą, ašarotus nusidėjėlių veidus, net suirzusius mūsų varžovų ar priešų veidus.

Vieną dieną mes pakelsime galvas ir išvysime Jį kaip žmogaus Sūnų. Kaip vieną iš mūsų. Tą, kuris gyvena mūsų gyvenimą su mumis, tokį, koks jis yra: trumpas, sunkus, nesuprantamas. Į Tą, kuris būdamas amžinybė begalinėje darnoje, galiausiai susitapatino su mūsų gyvenimais, kad užjaustų mūsų trapumą. Jis ne tik įsijautė į mūsų padėtį, bet iš tiesų gyveno, įsikūnijo, tapo kūnu, įsivilko į žmogiškumą. Tai nereiškia, jog galutinio teismo nebus. Laikų pabaigoje pasigirs balsas: ką padarėte vienam iš mažiausiųjų, man padarėte. Tačiau ne tolimas Dievas, bet žmogaus Sūnus bus mūsų gyvenimų teisėjas. Būtent todėl mes tikime ir laukiame, kad paskutinis žodis bus ne pasmerkimo, bet atleidimo, malonės žodis. Laisvės iš nuodėmės ir galutinio išsipildymo žodis, amžino gyvenimo žodis, tapsiantis visko nauja pradžia.

Prašykime Dievo malonės turėti tokį viltingą nusistatymą ir pastabų žvilgsnį, gebantį regėti paskutiniuosius laikus ir būti juose ne pasyviais stebėtojais, bet aktyviais bendradarbiais. 

Bernardinai.lt

Naktį eismo sąlygas sunkins ne tik vėjas, bet ir plikledis

0
0

Vairuotojai įspėjami, kad eismo sąlygas sunkina stiprūs vėjo gūsiai nuo 15 iki 20 m/s, o vakarų Lietuvoje siekia iki 25 m/s.

Šalyje valstybinės reikšmės kelių dangos šlapios dėl esančio arba neseniai buvusio lietaus.

Oro temperatūra nuo 2 iki 7 laipsnių šilumos.

Vairuotojams automobilių kelių direkcija primena, kad esant stipriam vėjui ant kelio dangų, ypač miškingose vietovėse, gali būti nukritusių medžių šakų. 

Naktį eismo sąlygas sunkins snygis, plikledis, stiprūs vėjo gūsiai. Būkite atidūs keliuose. 

Hidrometeorologijos tarnybos duomenimis naktį daug kur trumpi krituliai (lietų keis šlapdriba, sniegas). Formuosis plikledis. Kai kur kils trumpa pūga. Vėjo gūsiai sieks 15–20 m/s, pajūryje iki 27 m/s.

Žemiausia temperatūra nuo 1 laipsnio šilumos iki 4 laipsnių šalčio.

Bernardinai.lt

Niujorko Bronkso rajone nuo bėgių nuvažiavo traukinys

0
0

Mažiausiai keturi žmonės žuvo ir dešimtys sužeisti, kai nuo bėgių Bronkso rajone, Niujorko mieste, nuvažiavo traukinys.

Lokomotyvas nuo bėgių nuvažiavo posūkyje.

Į įvykio vietą susirinko maždaug 130 ugniagesių, kurie gelbėjo keleivius iš vagonų. Kai kurie keleiviai vagonus paliko patys.

Metropoliteno transporto tarnyba sakė, kad nė vienas iš vagonų neatsidūrė Hudsono ar Harlemo upėse, nors kai kurios nuotraukos šią informaciją paneigia. 

Parengta pagal BBC

Bernardinai.lt

Viewing all 48187 articles
Browse latest View live